Kai labai ilgai nevyksta nieko gero, tuomet, galbūt, iš tiesų tai vyksta, tiesiog tu nepastebimai praradai ryšį su tais jausmais, kurie leidžia tau pasijusti nors truputį laimingu…
Ir, gali būti, kad atsirado įprotis galvoti, jog visas gėris vaikšto kažkokiais kitais keliais ir skirtas jis kažkam kitam, bet tikrai ne tau.
Yra dar didesnė tikimybė, kad tu galvoji, jog laimingos gyvenimo akimirkos niekaip nesusijusios su pačiu tavimi, todėl jei niekas tau jų nepadovanos, tuomet ir tikėtis nėra ko: juk tu negali būti tiesiog laimingas, be jokios išorinės priežasties…
O ironiškas gyvenimas stebi tavo tylų nusivylimą su užsitęsusiu letargu ir liūdnai šypsosi, galvodamas: kada gi ši laimė ant paprasčiausių žmogiškų kojyčių pabus ir leis sau tai, dėl ko pas nieką nereikia prašyti leidimo…
Pabusk… prašau.
Viskas jau yra. Tiesiog tavyje.
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 