Būti vienatvėje su savimi – menas.
Kartais mums reikalinga vienatvė, laikas akistatai su savo mintimis.
Bet tik ne ta vienatvė, kai kankina jausmas, kad esame nereikalingi ir apleisti, kai ilgesys skaudina širdį.
Mums reikalingos akimirkos, kai būdami vieni, mes esame vieningi su visu pasauliu, kai atsiveria šansas dialogui su savimi, galimybė vidinėje tyloje išgirsti savo balsą, pamatyti stebuklus aplinkui, atrasti atramos tašką ir įkvėpimą širdyje, leisti sau išreikšti jausmus.
Būti. Esamos akimirkos pilnatvėje. Akis į akį su pasauliu.
Ir jei dabar kažkas yra vienas, tegul jo vienatvė bus būtent tokia: šviesi, įkvepianti, kūrybinga…
Padėka autoriui! Pagal Rej Foster esė, vertė ruvi.lt
Jaukaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 
Taip, tai tiesa – tyloje visada girdisi daugiau…
Atrodo žinome, ir tai nėra jokia paslaptis, bet kodėl tada taip bijome tylos, kad pirma ką padarome grįžę namo,
tai įsijungiame visus galimus ir negalimus triukšmo šaltinius, o išėję į gatvę, kuo skubiausiai įsikišame ausinukus…
Kodėl taip bijome pabūti vieni, pabūti savo vidinėje tyloje?
Ar kada susimastėme apie tai?
O verta.
Nes neatsakius į šį klausimą taip ir nesužinosime kas yra ta vidinė tyla, kur ji gyvena ir
kam žmogui ji reikalinga… 🙂
PatinkaPatinka
Labas, Vytautai 🙂 !
Mus nuo gimimo formuoja aplinka, o sistema, kurioje gyvename, labai skatina nuolatinį šurmulį (bėk, nesvarbu, kur, nors ir ratu, svarbiausia – bėk, bėk, bėk..), tarsi sustojimas, o tuo labiau – buvimas vienatvėje ir tyloje – reikštų ne tik liūdesį, bet ir degradaciją… O juk tas bėgimas slopina mūsų prigimtinius gebėjimus, nes nelieka laiko net galvoti, kad įmanoma kitaip gyventi. Todėl dauguma žmonių bijo vienatvės, nes būtent tyloje prabyla mūsų vidinis balsas, mūsų intuicija, mūsų sąžinė, ir pradžioje tas balsas kelia nerimą, nes kviečia sustoti, neskubėti, mąstyti, o tai labai prieštarauja visuotinei bėgimo-lėkimo programai.
Na, bet viskas įmanoma, viskas mūsų rankose, nors.. norime to ar ne, bet gyvenimas anksčiau ar vėliau vis vien sudaro sąlygas pabūti su savimi. Tiesa, neretai tai būna kažkokios kritinės situacijos, bet susitikimas su savimi tikruoju neišvengiamas, nes to reikalauja mūsų dvasinė prigimtis – kad gyventume kaip mąstantys žmonės, kad kurtume sveiką sąveiką visų gerovei, kad būtume vieningi.
Ačiū, Vytautai 🙂 ! Kokia paprasta ir tiksli mintis: “Tyloje girdime geriau“ 🙂 …
PatinkaPatinka
Iš savojo “archyvo“…
Akistatos
Tyloje ima kalbėti tiesa, kukliai, nedrąsiai. Pamažu įsidrąsina, ir vis jautriau imu jausti skausmą. Skausmą būties, žeidžiančios mane dygiaisiais savo atspindžiais nuo kasdienybės veidrodžių. Juose regiu save tiesoje, vis drąsiau kalbinančioje mane. Vis drąsiau ir skausmingiau. Kartais norisi šaukti, perrėkti tą tiesos kalbėjimą. Perrėkti, užgožti, daužyti tuos veidrodžius. Ar tai nuslopintų tą skausmą? Šukės, dar daugiau skaudžių atspindžių, naujos skausmo bangos. Ne, bandysiu priimti tą tiesos kalbėjimą, priimti tyloje. Gal pavyks…
2019.07.29
PatinkaPatinka
Nebijokim savo tylos!
PatinkaPatinka