Kodėl mes skaudiname savo tėvus? Ar todėl, kad jie kažkada mus baudė ar drausmino? Todėl, kad mums atrodo, kad jie kažkokie ne tokie – nepakankamai protingi, nelabai gražūs ir nejauni, nesugeba daug uždirbti, nemoka užmegzti naudingų ryšių, ne taip kalba, neteisingai galvoja ir per daug pamokslauja?
O ar turėjo jie galimybę ir pasirinkimą pragyventi savo gyvenimą kitaip? Gyventi darnų, šviesų gyvenimą, kupiną meilės ir šilumos, kur nieko netrūksta, kur nėra negandų ir netekčių. Ar gyveno jie kada nors tik asmeniškai dėl savęs?
Mes užaugome, o smulkios vaikiškos nuoskaudos, pretenzijos ir nesupratimas išliko. Visas sukauptas negatyvumas persekioja mus metų metus, lyg sniego lavina. Ar turime priežastį nuolat nešioti šią naštą savyje? Ar prisimename, kas mums dovanojo gyvenimą?
Bet kažkas trukdo atleisti ir patiems atsiprašyti už šiurkštumą ir įžūlumą, už nepateisintas viltis, suteiktą skausmą, abejingumą ir vienatvę. Kažkas nepaleidžia, trukdo laisvai gyventi. Mes nenorime pažvelgti į praeitį, o galbūt, verta atsigręžti, suprasti ir liautis teisti ir smerkti?
Pažvelgti ir į save – ar išmokome mylėti taip, kaip myli mus? Galbūt, mes per daug susireikšminę, todėl daug ką priimame kaip savaime suprantamus dalykus ir tiesiog nemokame pažvelgti tiesai į akis?
Kodėl taip lengvai galima imti viską, bet nieko neatiduoti? Kodėl net nesusimąstydami įskaudiname, neužjaučiame ir net kerštaujame? Todėl, kad tėvai viską priima ir viską atleidžia, tiki mumis ir nepraranda vilties, nežiūrint į nieką. Tėvų meilė beribė ir besąlygiška.
Svetimiems žmonėms dažnai esame atidesni ir geresni, o būdami su artimaisiais mes nusimetame “kaukes“ ir leidžiame sau būti abejingais ir ciniškais egoistais.
Gaunasi, kad, deja, mes skriaudžiame tuos, kas mus labai myli ir ką mes mylime ir bijome prarasti, tačiau širdies gilumoje slepiame savo jausmus ir bijome sau tai pripažinti. Ir kažkodėl įsivaizduojame, kad tėvai bus su mumis visada.
Bet vieną dieną gyvenimas sustos ir nebus ką kaltinti. Ir mes jau nebūsime svarbiausi kažkieno gyvenime. Niekas neskaitys mums moralų ir nepalaikys mūsų siekių. Pasaulis nepasikeis – taip pat švies saulė, tačiau nebus šalia rūpestingų švelnių rankų ir mylinčių akių.
Nežadėkite skambinti tėvams. Todėl kad tikrai apie tai pamiršite šiandien, rytoj ar po savaitės, o jie lauks… Net neapgalvotai ištartas žodis gali juos įskaudinti. Paskambinkite tiesiog dabar, kad išgirstumėte širdžiai mielą balsą ir kad pasakytumėte, jog mylite juos ne už kažką, bet tiesiog už tai, kad jie yra, mylite taip, kaip vaikystėje…
Nedelskite… Viską galima ištaisyti, kuomet visi gyvi.
Padėka autorei! Pagal Asios Novikovos tekstą, vertė ruvi.lt
Mylėkime ir branginkime vieni kitus 🙂 !
ruvi 