Išklausykite…

Leiskite žmogui pasakyti tai, ką jis nori jums pasakyti. O jau po to galima į tai sureaguoti.

O ne atvirkščiai, kaip nutiko šiandien parduotuvėje. Neišvaizdus kukliai apsirengęs vyras, ir, ko gero, ne visai blaivas, palietė moters petį. Iš nugaros priėjo, palietė jos petį ir norėjo kažką pasakyti. O moteris taip grubiai jam atrėžė, atseit, atsikabink, ko reikia? Matyt, ji buvo dėl kažko suirzusi.

Vyras iš netikėtumo net atsitraukė. Sutriko. Ir padavė moteriai pinigus. Sumurmėjo: “Jūs ką tik prie kasos pametėte.“ Ir nuėjo.

Moteris stovėjo su ta kupiūra rankoje. Kaip kvailė, atleiskite. Jai buvo nepatogu. Ji net nepadėkojo, nes jai buvo nepatogu. Ji nuraudo. Ji nepikta, bet tiesiog suirzusi, kaip ir mes visi.

Leiskite žmogui pasakyti. Išklausykite. Ir asmeniškai, ir telefonu. Ir internete nerašykite iš karto piktų pranešimų, nepajutę atgalinio ryšio. O juk mes dažnai taip elgiamės.

Bet juk vos kelias minutes kartais tereikia palaukti. Ir atgauti pamestus pinigus. Arba tiesiog – nesugadinti nuotaikos sau ir kitiems.

Arba tiesiog – neprarasti artimo žmogaus.

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !