Močiutės vyšnios

Aš verdu uogienę dideliame puode, maišau ją mediniu šaukštu, nugrėbiu putas. Tame yra kažkas magiško, kažkas iš vaikystės, kažkas iš senų laikų.

Mano močiutė mėgo vyšnias, tas sultingas saldžiarūgštes uogas. Mūsų sode augo trys vyšnių medžiai. Vienas iš jų buvo milžiniškas. Senelis statydavo prie jo dideles kopėčias, man duodavo bidoną ant virvutės (jis buvo kabinamas ant kaklo), ir aš lipdavau į pačią viršūnę, kur vyšnios buvo ypač prisirpusios ir stambios. Dvi uogos į bidoną, viena į burną… Ir būtinai auskarai iš porinių uogų. Jos buvo kabinamos šakelėmis už ausų, bet paskui vis vien suvalgomos…

Aš verdu uogienę ir prisimenu, kaip močiutė valydavosi šlapias rankas į prijuostę, barstydavo virtinukus su vyšniomis cukrumi ir išnešdavo didelį dubenį į kiemą, kur būrelis vaikų statėsi palapinę už senelio daržinės. Mes plovėmės rankas čia pat kieme, vandeniu iš laistytuvo. Dūkome, taškėmės, juokėmės.

Virtinukai su vyšniomis! Tuomet atrodė, kad nieko skanesnio pasaulyje nėra! Saldžios sultys tekėjo per rankas iki pat alkūnių, lipnūs pirštai, grietinė ant smakro. Čiupome po du, po tris, visi bijojo, kad neužteks.

– Neskubėkite, išsitepsite, – ramino močiutė. – Aš namuose jų dar daug turiu!

O mes skubėjome, tepliojome rankas, apsidegindavome lūpas. Apie ką mes tuomet kalbėjome, ką aptarinėjome?

Atrodo, kad tai buvo ne su manimi, ne su mumis, o kažkokiame praeities-amžinybės gyvenime…

…Aš verdu uogienę ir galvoju apie tai, koks nuostabus gyvenimas, koks jis permainingas. Kaip nepakankamai mes mylime vienas kitą. Kaip būname neatidūs, kaip sureikšminame bereikšmius dalykus…

Ir šioje vietoje turėtų būti kažkokia išvada, kažkokia moralė.

Tačiau aš neturiu ką pasakyti.

Bet aš turiu pilną puodą uogienės, šiltą liepos vakarą ir širdį, kupiną švelnumo ir dėkingumo…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !