Tyras empatiško žmogaus pasaulis

Empatija yra viena iš esminių prigimtinių žmogaus savybių, kurios paskirtis – harmoninga sąveika su žmonėmis ir visa gyvybe, visaapimantis vienybės pojūtis, intuityvūs pojūčiai, santarvė ir kūrybinis bendradarbiavimas.

Galimybė suprasti žmogų, pajutus tai, ką jaučia jis – viena iš vertingiausių empatijos savybių. Matyti kitame save, jausti tai, ką kiti jaučia – didelė dovana, bet kartu ir didelė atsakomybė.

Jausdamas visą spektrą savo ir kitų žmonių išgyvenimų, toks žmogus suvokia visą kančios ir skausmo gilumą, todėl niekada nesuteiks kitiems nei skausmo, nei kančios.

Giliai jausdamas kitų žmonių vidinę būseną, empatas negali likti nuošalyje, jei kitas žmogus kenčia. Todėl pasireiškia jo natūralus poreikis dėti visas įmanomas pastangas, kad kenčiantis žmogus pajustų palaikymą, kad patikėtų savo jėgomis, kad jam pasidarytų nors truputį lengviau.

Empatas žino, kad sunkiu gyvenimo periodu žmogui būtina tiesiog žinoti, kad jis ne vienas, kad yra šalia kažkas, kas palaikys ir pagelbės tiek, kiek galės. Juk kartais sunkumų palaužtam žmogui reikia visai nedaug: paguodos, patarimo, bet kartais reikia ir konkrečios pagalbos, kad jo gyvenimas galutinai nesugriūtų.

Tarp kitų empatijos pusių galima išskirti ir kolektyvinių energijų ir jausmų poveikį empatui. Todėl jautriam žmogui sunku būti prekybos centruose ar masiniuose renginiuose, ypač jei juose dominuoja agresija, apgaulė, pyktis ar bet koks kitoks negatyvumas.

Taip pat blogai empatišką žmogų veikia ir kažkokie trumpalaikiai arba ilgalaikiai negatyvūs sukrėtimai, įvykiai ar periodai visuomenėje ir visame pasaulyje: jis negali likti tam abejingas, nes nesijaučia gerai, jei aplink žmonės kenčia. Tokiais atvejais jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, nusivylęs.

Atgauti jėgas, vidinę pusiausvyrą ir ramybę empatui padeda vienatvė, jo asmeninė erdvė. Būtent taip, ir tik taip jis stabilizuoja savo vidinę būseną, nes nenori užkrauti kitiems savo sunkių išgyvenimų. Ypač gerai jis jaučiasi gamtoje, atokiau nuo didmiesčių.

Empato polinkis vienatvei gali kažkam atrodyti kaip išdidumo demonstravimas, kaip vengimas bendrauti, tačiau jam tai retkarčiais tiesiog būtina, kad galėtų sumažinti vidinę įtampą ir pailsėtų. Nes jam kartais tiesiog nebelieka jėgų net mandagaus pokalbio palaikymui.

Labai įdomus bendravimas su empatišku žmogumi: jis labai atviras, nuoširdus, geranoriškas ir puikiai jaučia pašnekovo būseną. Jei žmogus nuliūdęs, susikrimtęs, jis visada suras paguodos žodžius, o jei laimingas – nuoširdžiai kartu pasidžiaugs.

Tačiau yra ir kita bendravimo su juo pusė – empatiškas žmogus labai gerai jaučia apgaulę ir melą, ir atspindi visa tai tarsi veidrodyje, o pašnekovas dėl to pasijunta ne tik nejaukiai, bet ir gali pradėti jausti empatui priešiškumą, nors bendravimo pradžioje empato nuoširdumas jam kėlė simpatiją.

Bet jei būsime su juo nuoširdūs – turėsime geraširdišką ir ištikimą draugą. Su savo artimais ir mylimais žmonėmis empatai sukuria labai ypatingą vidinį ryšį, o savo namuose kuria jaukią geranoriškumo ir meilės atmosferą.

Ir, aišku, kyla klausimas: empatija kažkoks išskirtinis gebėjimas, ar tokią savybę turi kiekvienas žmogus? Žinoma, tai prigimtinė mūsų visų savybė, tačiau… ją užgesina egoizmas. Ir tikrai, jei tik nori, ją gali atgaivinti kiekvienas žmogus.

Tereikia savo gyvenime pradėti įgyvendinti visų šviesuolių kartojamą paprastą mintį: “Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“ – tuomet ir skausmo, ir kančios pasaulyje bus vis mažiau, o mes vieni kitiems linkėsime tik gero: skleisime meilę, įkvėpimą ir gerumą 🙂 . Nes esame visi susieti 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Geros, ramios savaitės mums visiems 🙂 !

6 mintys apie „Tyras empatiško žmogaus pasaulis“

  1. Laba diena,
    Empatas nedarys kitiems to, nuo ko jie patys kenčia. O kančios pas kiekvieną savos. Kiekvienas neša savo patirties ir skausmų maišą. Empatas sugeba nuspėti savo jaučiamus skausmus kituose. Bet visų skausmų jis nežino, jo laimei :). Skausmo spektras pas empatus žymiai platesnis, nes jis jame specializuojasi, nes pats yra labai jautrus skausmui. Nors ir empatas sugeba skaityti emocijas, jis ne visada sugeba tinkamai jas suprasti. Empatija, manau, būdinga visiems, tik intensyvumo laipsnis pas kiekvieną, skirtingais periodais skirtingas. Bet pagrindinė esmė tame, kad “intensyvus“ empatas nejaučia ribos tarp savęs ir kitų. Kai svetimas skausmas yra tavo skausmas, svetima laimė yra ir tavo laimė. Čia yra reta dovana, bet kartu ir našta, tuo atveju, kai trūksta skausmo pagrindų suvokimo. Kai tavo nuotaika nėra atskirta nuo kito žmogaus nuotaikos, tavo gyvenimas statomas vengiant skausmo ir konflikto… O kur tai nuveda ir kokius žmones jie savo kelyje sutinka? Tokie žmonės labai naudingi manipuliatoriams ir provokatoriams. Jei empatas kažkam nepatinko, jis gali tik džiaugtis, kad sutiko savarankišką žmogų, kuris nėra linkęs jo eksploatuoti. Bet, deja, empatų dažnas likimas – gydyti nuolat nepatenkintas asmenybes, kurios prilimpa kaip dėlės, kurios mėgaujasi priklausomybėmis ir prieraišumu. Tokie žmonės ir konvertuoja empatų vienatvės paieškas, kaip išdidumą, vengimą bendrauti, nedraugiškumo apraišką, panardindami, tokiu būdu, empatus į konfliktą ir atimdami taip gyvybiškai reikalingą vienatvės tylą.
    Patarčiau empatams suprasti, kad jie yra savarankiški, gylūs, pozityvūs žmonės, kurie kuo puikiausiai moka tvarkytis su savo emocijomis ir savo skausmu. Ir būtent todėl jie mėgsta vienatvę, nes jie mėgstą savarankiškumą, tylą ir ramybę. Nerimas jiems svetimas, bet nerimu jie pasikrauna iš kitų. Pradėkite vertinti ir ugdyti savarankiškumą kituose. Supraskite savo skausmą ir suprasite, kad svetimo skaumo nebūna. Pamatykite, kad bet koks skausmas turi egoistines ištakas ir jūsų pasaulis apsivers 360 laipsnių kampu. Nebijokite skausme matyti egoistines ištakas. Kai verkia laidojanti savo sūnų motina, ji verkia ne dėl to, kad sūnui skauda, o dėl to kad jai skauda. Skauda kažkada malonūs prieraišumai, atsiminimai, įdėtos pastangos ir investicijos. Skausmas nebūna svetimas, jis visada asmeninis ir būtent todėl egoistinis… Pradėkite nuo savęs ir savo skausmų pažinimo ir sutikite savo Laisvės ir Savarankiškumo Grožį… Jūs visi esate nepakartojami, nepraraskite savęs.

    Patinka

    1. Sveiki, Miroslav!

      Įdomūs jūsų pamąstymai, tik man liko kažkoks keistas įspūdis dėl to, kad viską bandote pritraukti prie egoizmo. Ypač netekties klausimas.., kad gedėjimas yra egoizmas.. Ar išdrįstų kas nors tokį dalyką pasakyti gedinčiai motinai?.. Man tai atrodo ciniška. Juk ir tradicinėje psichologijoje sakoma, o ir gyvenime tai matome, kad netektis, ypač artimo žmogaus, yra labai stipri psichologinė trauma, kurią žmogus turi pilnai išgyventi, ir tam reikia laiko, ir kartais tas netekties skausmas išlieka visą gyvenimą.. Nes išeina ne tik artimojo kūnas, nutrūksta labai svarbūs, labai artimi ryšiai ir jausmai, nutrūksta bendras gyvenimas, todėl viskas kardinaliai keičiasi, širdyje lieka tuštuma.. Ir tam, kad žmogus atrastų jėgų ir motyvaciją gyventi, kartais reikia daug laiko. Juk mes gyvi žmonės, mes ne robotai, mes turime gyvus jausmus.. Todėl negaliu su jumis sutikti, kad gedėjimas – tai egoizmas.

      Ir dar apie tai, kad empatiškais žmonėmis yra manipuliuojama. Man labai pasisekė, kad gyvenime sutikau nemažai empatų ir dabar bendrauju su empatiškais žmonėmis – jie iš tiesų nuostabūs! Ir jie tikrai labai puikiai jaučia melą ir manipuliacijas. Ir žinote, nežiūrint į tai, jie vis vien padeda (!) ir manipuliatoriams, žinoma, iki tam tikros ribos.. Nes jie tiesiog negali kitaip, negali praeiti pro šalį, ypač jei į juos kreipiasi pagalbos. Nereikia įsivaizduoti empatų kaip kažkokių bevalių avinėlių – tai dvasingi, išmintingi žmonės su tvirta gyvenimo pozicija. Suprantate, juk kaip elgiasi tas, kas padeda – tai jo atsakomybė, o kaip elgiasi tas, kas gauna pagalbą – tai jau to žmogaus atsakomybė. Ko gero, tokia situacija – tai greičiau gyvenimo egzaminas manipuliatoriui, o empatas tikrai neprapuls, nes vienybė su visais, pagalba žmonėms – tai jo gyvenimo būdas 🙂 .. Palaikydami kitus, padedami kitiems – jei darome tai iš širdies, besąlygiškai – mes nieko neprarandame, o atvirkščiai, prisipildome begaliniu gerumu ir vidine šviesa.. Ir – o tai svarbiausia – didiname Gėrį pasaulyje 🙂 .

      Dėkoju už jūsų nuomonę. Jaukaus vakaro visiems mums 🙂 !

      Patinka

  2. Laba diena Ruvi,
    Egoizmas apipintas labai neigiamais aspektais, nors jis neatskiriamas mūsų gyvenimo palydovas. Tai veiksmas nukreiptas į save, asmeniškas. Savinauda, savimeilė. Ir dauguma tai vertina labai kritiškai. Nors bet koks motyvas, visada yra asmeniškas ir todėl turi egoistinių šaknų. Ar mes veikiame iš baimės ar malonumo pojūčių, tie jausmai yra mūsų, asmeniški, ir būtent jie nukreipia mus viena ar kita linkme. Filantropija irgi turi savo asmeninius motyvus. Jei ji neteiktų malonumo, džiaugsmo nieks per prievarta ją neužsiimtų. Nežiūrėkite į egoizmą taip neigiamai. jis saugo mūs, jis padeda pasakyti kitam žmogui “ne“. Jis padeda mažam vaikui užaugti, paprašyti pagalbos. Kad suvalgyti daržovę irgi reikia egoizmo. aš jau nešneku apie mėsą. Nėra vienos, konkrečios projekcijos, tai kintama funkcija. Sotus alkano nesupras. O mes nebuname visada sotus arba visada alkani, tai kintama būsena. 🙂 Jei aš nemoku mylėti saves, aš nemoku mylėti ir kitus… Nesakykite, kad egoizmas yra kažkoks išorinis blogis, yra visokių jo formų.
    Yra bjauresnė egoizmo forma, tokia kaip egotizmas, narcisizmas, kuri nukreipta ne tik į save, bet ir į aplinkinius, linkusi išnauduoti, eksploatuoti. Nors ir turi tą patį baimės ir malonūmo pagrindą. Tik tas pagrindas yra šiek tiek iškreiptas, su sadistiniu prieskoniu.
    Jūs teisi, kad vertinti kito žmogaus skausmą, nėra etiška, yra ciniška, nes skausmas yra labai asmeniškas. Kiekvienas turi suprasti savo skausmą pats. Ir vertinti mes galime tik savo skausmą. Todėl nebijokime ir nebėkime nuo skausmo, pažiūrėkime į jį atidžiau, susipažinkime su juo iš arčiau. Nors ir skamba tai absurdiškai… Nes mes linkę bėgti ir vengti skausmo, vartodami narkotines medžiagas, raminamuosius, kreipdamiesi į psichoterapeutus, ieškodami įvairiausių tikėjimo formų ar kt.
    Yra žmonių, kuriems neptinka paguoda, užuojauta, supratingumas. Ir, tikriausiai, tai nepatinka daugumai empatų… Įsivaizduokite, kad empatas rodo skausmą. jis projektuoja skausmą į išorę, kaip jam jaustis, jei jis sukelia skausmą kitiems ir jį reikia guosti? Skausmas reaktyviškai, nesustabdomai didėja… Empatas savo skausme išlieka vienišas ir jam reikia vienatvės ir ramybės, kad atstatyti pusiausvyrą. Būtent dėl šios savybės aš ir vadinu empatus savarankiškais. Jiems nereikia išorinės psichologinės pagalbos, jie yra ganėtinai brandūs padėti sau ir suprasti save.

    Patinka

    1. Sveiki, Miroslav!

      Dėkui už jūsų pamąstymus – juk mes visi “lukštename“ tiesą iš iliuzijų ir melo, atveriame savo prigimtinius gebėjimus, vystome sąmoningumą, todėl visi esame tam tikroje savo atradimų atkarpoje, kur kiekvienas sekantis žingsnis – tai ir tarpinės mūsų žinios, o kai kuriuose klausimuose – jau ir galutinės išvados iš asmeninės patirties. Galiausiai suvokiame, kad tiesa – labai paprasta, na, o kelias į tiesą dažnai painus ir ilgas.

      Ir aš savo išvadas apie įvairius gyvenimo klausimus darau remdamasi savo patirtimi, t.y., atsekdama tam tikrų veiksmų ir minčių pasekmes. Kas liečia egoizmą – neskirstau jo nei į “gerą“, nei į “blogą’ – egoizmas ir yra egoizmas, kaip jį bespalvintume. Kaip savisaugos instinktas pavojaus atveju – taip, egoizmas yra kiekviename žmoguje, ir tai naudinga savybė. Bet neskubėčiau vadinti egoizmu savęs suvokimą, orumą, individualumą, savigarbą, saviraišką.., nes tai tik supainioja viską ir dar labiau sudrumsčia nuovoką. Kodėl tokias išvadas padariau? Todėl, kad egoistiniai veiksmai visada turi blogas pasekmes aplinkiniams, skatindamas susireikšminimą, beprasmišką konkurenciją, priešiškumą, gobšumą, pavydą ir t.t.. Egoizmas išbraukia vienybę, santarvę, bendradarbiavimą visų labui, nes – kur kiekvienas tik už save, ten negali būti vienybės. Taip, mes esame lyg ir atskiros esybės, bet juk esame visumos (žmonijos, gamtos, visos gyvybės..) dalys, kaip kad kūno ląstelės ar organai žmogaus organizme, ir kad visuma gyvuotų harmoningai – visi turi veikti išvien, bendram labui, o ne susireikšminti, priešintis ir konkuruoti.

      O apie empatus – jiems, kaip kiekvienam žmogui, taip pat reikia ir šilumos, ir meilės, ir paguodos, ir palaikymo. Ir, ko gero, geriausiai empatą supranta taip pat empatiškas žmogus 🙂 .. Ir apskritai, tai didelė laimė – jei yra mūsų gyvenime žmonės, su kuriais esame bendraminčiai ir bendražygiai 🙂 .

      Dėkoju jums dar kartą, Miroslav! Jaukaus ir ramaus vakaro mums visiems 🙂 !

      Patinka

  3. Sveiki, Ruvi!
    Tiesa nėra nei mano, nei Jūsų, nei kunigo, nei kokio kito gurų. Visi bandymai apibrėžti tiesą ar rasti kelią link tiesos neabejotinai žlūgs, nes tiesa, tai ne daiktas, ne “auksinis veršelis“. Tiesa negali turėti nei formos, nei spalvos, nei kokio kito pastovumo ar ribojančio ją tūrinio. Ir todėl visi, kas garsiausiai šaukia, kad rado tiesą, tesiog prisirišo prie kažkokios idėjos ir pradeda prekiauti šiomis idėjomis.
    Kaip ir neįmanoma vystyti sąmoningumo, tai irgi paranki idėja, kurią galima pardavinėti. Vystyti, tobulėti – reiškia tikslingai, motyvuotai dėti pastangas tam tikram rezultatui pasiekti. Tokių būdų įsodiname save į uždarą pastangos-naudos ratą, kur sąmoningumu net nekvepia. Sąmoningumas ateina pats, jo nereikia vystyti ar ieškoti…
    Taip egoizmas ir yra egoizmas, kaip jį bespalvintume. Mes esame pasiūti iš jo. Jei žmogus atviras ir sąžiningas pats su savimi, jis tą būtinai pamatys. Visi mes buvome vaikais ir matome kokie natūraliai godūs vaikai, kaip augdami vaikai intensyviai pavydi, konkuruoja žaisdami ar bendraudami. Ir nereikia jų mokyti šių dalykų. Kai tik atsiranda orumas, individualumas, savigarba, atsiranda ir lyginimas, kuris nėra kas kito, kaip pavydas. Pats lyginimas yra pavydo forma. Pas daugumą yra sudrumstyta nuovoka būtent todėl, kad jie bando save priartinti prie išorinių idealų, ar tai būtų Jezus, ar Buddha ar kas kitas. Neįmanoma sukutri idealą ar autoritetą be godumo jausmo…
    O kas Jūsų manymu yra bendram labui, bendram tikslui? Komunizmas, socializmas, demokratija, liberalizmas, diktatūra? Ar galima ir reikia visiems užmesti išorinius rėmus, elgesio taisykles? Manau esminė užduotis, tai savarankiškumo ugdymas. Atsakomybė yra ne suteikti elgetą, o suteikti galimybę uždirbti, užauginti ir būti nepriklausomu.
    “Nepriekaištingai doras vagia dorybę“

    Patinka

    1. Sveiki, Miroslav!

      Man atrodo, kiekvienas iš mūsų išdėstė savo poziciją apie empatiją, man kaip ir nėra daugiau ką pridurti 🙂 .. O plačiau kitomis temomis padiskutuosime, kai bus kiti įrašai tinklapyje – gerai būtų, jei mūsų diskusijos būtų straipsnio tema. Gerbiu jūsų laiką, todėl šiandien nesiplėsiu, ir labai dėkoju jums už jūsų išsamius komentarus!

      Geros dienos mums visiems 🙂 !

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s