Žiema, lyg neskubantis tramvajus, artinasi prie savo pusės…
Matyti jos judėjimą – tylus džiaugsmas…
Ir ji, lengvai apkurtusi nuo paleistų į dangų ir pažirusių ugninių fejerverkų, panašu, taip pat džiaugiasi tyla…
Nuo tylos prasideda mūsų sugrįžimas į save po ilgalaikio skausmo, mielieji…
Todėl kad bundančių jausmų negalima išgąsdinti… jiems reikia laiko…
Būtent todėl nesuveikia, tegul ir nuoširdūs, artimų žmonių bandymai pralinksminti, kažkur ištraukti, nustebinti įspūdžiais, kuriuos sudėtinga suvokti…
Tyla… dialogas su savimi… atsisveikinimas su bejėgiškumu…
Psichika nemoka spaudyti mygtukų… psichika – tai procesai…
Atsigavimas – procesas… lėtas procesas…
Atsigavimas po bet kokios traumos – procesas…
Nepriklausančių nuo mūsų aplinkybių įveikimas – procesas…
Pastangos suvaidinti laimingą veido išraišką sekančią dieną po sukrėtimų – ne tik išeities iliuzija, bet ir nesąmoninga savo jausmų prievarta, akistatos su tiesa baimė…
Ją, tiesą, iš tiesų norisi užslopinti, kuomet esame skausmo epicentre… bet jei tai ir pavyksta, tai vėliau ji trenkia dar stipriau…
Tyla… pripažinimas visko taip, kaip yra… paprastas gyvenimas… pirmi žingsniai link atsigavimo…
Smegenys nefiksuoja kaip patirties to, ko mes net nebandome patirti, bet kaip įmanydami stengiamės ignoruoti, arba slepiame po ryškiais šaltakraujiškumo įvaizdžiais.
Atsigavimas – kuomet tai, kas su mumis nutiko, jau neskaudina… kai nebelieka pykčio… kai nėra būtinybės ieškoti atsitiktinių žmonių, su kuriais mes tik bandome vaidinti tai, ko iš tiesų nėra realybėje…
Vertingiausia šiame terapijos procese – tai žmogaus būsena, kurią pagaliau jis atgauna po ilgo išsiskyrimo su pačiu savimi…
Žiema – taip pat procesas…
Gilus, autentiškas, niekur neskubantis…
Yra ko pasimokyti iš žiemos…
Ir dar… pripažinti savo pažeidžiamumą – žymiai didesnė stiprybė, nei vaidinti nepalaužiamą…
Girdėkite save… būkite rūpestingi savo skauduliams… tiesiog būkite…
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Ramaus ir šviesaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 