Ar daug mes galime, jei mūsų jėgos trapios?…
Jei metai šie, sukrėtę mus savo keliamaisiais spyriais į pačius slapčiausius skausmingus taškus, vis dar nepasisotino savo aukomis?…
Jei nėra kur pasislėpti, ir neįmanoma rasti vietos, kur nepasiektų ilga ir sunki negailestingos realybės nata?…
Galime tai įveikti tik drauge…
Tik pridėję vieno silpnumą prie kito…
Tik leisdami drauge pralieti ašaras, sujungti bendrą vidinę šilumą, apgaubti stingdančiame šaltyje neprarastu švelnumu…
Paradoksas, mielieji, bet mums nepavyks išsivaduoti iš visos šios situacijos, jei mes slėpsimės už cinizmo šarvų…
Jei galvosime, kad reikia kabintis dantimis už teisę išsigelbėti…
Jei sužvėrėsime savo baimėje…
Kaip sakė man viena moteris, kuri kadaise pergyveno blokadą: “Aš supratau, kad jei nekęsiu, tuomet žūsiu… aš pasirinkau mylėti… kiekvieną įkvėpimą, iškvėpimą, dieną… kiekvieną, ką galėjau matyti, girdėti ar jausti per atstumą“…
Aš sutinku su ja…
Aš tikiu Meile…
Jos dėka aš gyvenu toliau…
Atminkite, kad kiekviename iš mūsų ji yra… negali nebūti…
Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !
ruvi 