Diena, kai mūsų namuose atsiranda eglė – Begalinio Džiaugsmo Čempionė…
Ir joje ne tiek mėgiamos vaikystės šventės laukimo, ir ne tradicinio ritualo sekimo, kiek vienijančios gyvybinės šilumos…
Eglė mums – tai švelnumas… noras nudžiuginti… šeima, kurioje niekam nešalta… tai laikas, kuriame juokas, muzika, nuostabūs geri filmai…
Žiemą visa tai jaučiame ryškiau…
Aš rišau sidabrinius siūlus prie perlamutrinių rutulių ir galvojau apie tai, kad būtent dabar, kai taip siūbuoja žemė po kojomis, svarbu išsaugoti tai, kas netrikdo, kas nesukelia ilgalaikės baimės, kas užgydo plėštines kiekvieno mūsų sielos žaizdas…
Kaip niekada, aš įsitikinusi, kad mums dabar reikalingi NAMAI…
Ne iliuziniai, ir ne tik iš sienų ir stogo…
Namai, kuriuose suteikia viltį…
Namai, kuriuose artimieji netampa abejingais kaimynais…
Namai, kuriuose viskas sąžininga… ir kur niekam nereikalingos nusižiūrėtos svetimos laimės injekcijos…
Namai, į kuriuos skubi sugrįžti po bet kokių didžiojo gyvenimo uraganų…
Štai kas dabar svarbiausia… O visa kita – ne…
Galima ir be eglių, be švenčių, be fejerverkų… bet su viltimi, su tikėjimu, su meile…
Aš linkiu visiems mums, mielieji, stiprybės…
Pusiausvyros…
Gebėjimo nusišypsoti… nuoširdžiai, tyrai…
Ir, kaip visada, gerosios vilties…
Saulė gruodyje ypatinga…
Šiandien ji vėl pakilo…
Pasistenkite išgirsti save tikruosius, ir pasistenkite tiesiog gyventi… taip, kaip jums dabar gaunasi…
Geros šviesios dienos visiems 🙂 !
Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Ačiū už tokį šviesų ir kupiną vilties straipsnį!
PatinkaPatinka
Labas, Jone 🙂 !
Tikrai, ne tiek svarbu išoriniai šventės atributai, nors ir jie dabar lyg mažyčiai šviesos ir vilties šaukliai, bet – artimųjų vienybė ir meilė, galiausiai – visų šviesių ir tyrų žmonių vienybė 🙂 ..
PatinkaPatinka