Nenusimink.
Taip, vakarai bus vis tamsesni, o rūkas rytais – vis tirštesnis. Posūkis, ties kuriuo dar vakar prasidėjo kelias į namus, pavirs labirinto pradžia, o žemėlapio, kaip jau įprasta, niekas tau neduos. Žibintai prisipildys lietaus vandeniu, ir taps labiau panašūs į akvariumus, nei į šviesos šaltinius.
Bet niekas – patikėk man – neužgesins tavo vidinės šviesos, net negalvok apie tai. Ir jei sugebėsi nuolat prisiminti, kad turi tokią nepaprastą dovaną, tuomet tapsi švyturiu šioje Žemėje.
Paklausyk.
Sienos, išaugusios greičiau iš baimės, nei iš betono ir plytų – iškreips žodžius, taps apribojimu prisilietimams. Viskas, kas buvo pasakyta, praeis kreivų veidrodžių karalystę prieš pasiekiant ausis to, kam tai buvo skirta.
Bet tai nesutrukdys vėl ir vėl ieškoti bendros kalbos. Kurti ją iš tylėjimo ir tylos, švelnumo ir vienybės. Ir sekti, kad šį kartą į pačią esmę nepakliūtų galimybė pakenkti.
Tęsk savo kelionę.
Nesivadovauk melu: “aš silpnas, aš nieko nesugebu“. Arba: “palauksiu, pasislėpsiu, ir viskas praeis“.
Bet ženk nors vieną žingsnį. O paskui dar vieną. Veiksmai virsta realybe. Įžiebk ugnį. Saugok šilumą. Nupink iš džiaugsmingų dienų auksinių siūlų apklotą ir užmesk jį ant tamsios nakties, kuri apgaubė tavo miestą ir tavo širdį.
Negalvok apie tamsą ir baimę, nes greitai ateis pavasaris, sulauk jo.
Su mumis kiekvieną sekundę nutinka kažkas reikšmingo ir svarbaus, ir tai gali viršyti visą tavo įsivaizduojamą grožį ir didybę.
Ir kokia laimė, kad tu supranti, apie ką aš dabar kalbu.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
ruvi 