Aš pažįstu moterį, kuri mums susitikus, visuomet sako: “Gyventi pasiruošusi!“…
O juk jos gyvenimas būtų nepakeliama našta daugeliui iš mūsų, mielieji…
Ne, ji nesaldina gyvenimo išgalvotomis emocijomis ir nesišypso per jėgą…
Tiesiog kartą ji aiškiai suprato, kad lengviau jai pasidaro ne tuomet, kai ji bijo, bėga, blaškosi ir skundžiasi, bet tuomet, kai gyvena, nesuteikdama padidinto reikšmingumo savo skausmui, ir visoms negandoms, nežinia iš kur ateinančioms…
Na, taip… sveikata nekokia… problemos keičia viena kitą… kartais ir baugu, ir neramu…
Bet…
Štai langas blankus, reikia išplauti… šuns maistas baigėsi, reikia nueiti į parduotuvę… draugės gimimo diena, numegsiu jai šaliką… knyga nauja išleista, noriu perskaityti… ruduo toks gaivus, smagu pasivaikščioti…
Gyventi pasiruošusi…
Visada…
Ir gyvena…
Ir atskiria sveiką rūpestį savimi nuo kankinančios koncentracijos į kiekvieną savo baimę ir į kiekvieną savo kūno dilgtelėjimą…
Neieško stebuklingų piliulių… ir apskritai neieško jokios magijos, nes žino, kad pagrindinė pusiausvyros paslaptis, ir ji tai tvirtai žino, yra gebėjime priimti gyvenimą ir save pačią tokiais, kokie jie yra…
Ne geresniais, ir ne blogesniais…
“Gyventi pasiruošusi!“, sako ji man ir vėl, ir aš priimu jos devizą…
Prisijunkite 🙂 !..
Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Nuostabu!!!, kaip norisi pritart, o svarbiausia,-kaip norėtųsi būtent taip priimti GYVENIMĄ, tiesiog nuolat būti pasiruošusiam, priimti gyvenimą ir save tokiais, kokie yra…jeigu taip sakau, vadinasi vis dar nelabai būtent taip besugebu…taip, visi sakom, kad mokytis, stengtis niekada ne vėlu, be abejo, niekad nevėlu…ar mokaus?, ar stengiuos?…hmmm, ko gero dar tame didelis tinginys esu…kodėl taip apie save, gal noriu dėmesio, pamokymų, gal užuojautos?, o gal “prašausi“ dar didesnio savęs “nurašymo“?…mąstau,-vadinasi egzistuoju, sakė vienas žymuolis, o ar aš čia mastau, ar bandau kažką imituoti?…vat ir nežinau…o kas gali žinot už mane?…susiimti reiktų, kol nevėlu, kažkas pasakysit, ir būsit teisus ko gero, apskritai,-Jūs kiekvienas savaip teisus būsit, ką besakydami, ką bepatardami ir pan…o argi nenorim būti teisūs?, -žinoma norim, matyt kiekvieno mūsų vidinis jo didenybė EGO to nori…o kaip vis tik Jūs manot?, kokios Jums mintys šioje būtyje, ypač nūdienos, generuojasi…
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Algirdai 🙂 !
“Priimti taip, kaip yra“ – taip, žmonės tai įvairiai aiškina.. Ir jūs teisingai rašote – kai ryškus EGO, tuomet žmogus tai supranta kaip “laisvę“, kurią galima pavadinti pasileidimu, net įžūlumu: atseit, esu koks esu, darau ką noriu, nes kitoks būti negaliu, o jei nepatinka, nežiūrėkite..
O kaip teisinga? Na, kaip ir šiame esė, matau, kad adekvačiai dažniausiai tai supranta būtent žmonės, kurie išgyveno kažkokius sunkumus, pavyzdžiui, psichinį sukrėtimą, fizinio kūno traumą ar net negalią – jie nesiskundžia, neužima aukos pozicijos, bet stengiasi išmokti gyventi su tais kūno apribojimais, prisitaiko, susitaiko.. Mačiau tokių žmonių, tiesą sakant, šalia jų tikrai natūraliai kyla noras susiimti, peržvelgti savo gyvenimą, ir – GYVENTI GYVENIMĄ TOKĮ, KOKS JIS YRA, kartu nusibrėžiant sau pozityvią ateitį. Tokie žmonės nenuodija savo būsena kitų žmonių, atvirkščiai – jie įkvepia, nuramina. Ir tai ne prisitaikymas, nusižeminimas ar beviltiškumas, bet – tai savosios erdvės maksimalus harmonizavimas, žinoma, pagal jėgas..
Na, o nūdienos realybė – tai chaosas: sistemos krizė ir griūtis, kuomet daug kam tikrai sunku susigaudyti, nes informacinis triukšmas ir spaudimas daugelį išmuša iš vėžių.. Kaip būti “Pasiruošus gyventi“? Pirmiausiai – maksimaliai atsijungti nuo viso informacinio triukšmo, ypač masinio informavimo priemonių ir – įjungti kritinį mąstymą. Kaip ten bebūtų, bet dabar vis daugiau žmonių mato visą absurdą, melą ir cinizmą. Bet juk ir chaosas nesitęs amžinai. O gyventi reikia toliau.. Kaip? Nusiraminti, palaikyti artimuosius, išsaugoti adekvatumą ir daryti tai, ką galime šiuo metu – nei daugiau, nei mažiau. Laikytis, išgyventi, išlikti. Svarbiausia – neįsitraukti į chaosą. Kuo daugiau dvasingų, adekvačių žmonių – tuo greičiau sukursime kitokią, naują realybę po to, kai chaosas pasibaigs. Todėl – laikykimės 🙂 .
PatinkaPatinka
Sveiki sveiki,
džiaugiuosi, kad išmokau stebėti gamtos pokyčius, o dabar jau pamatau metų laikų kitimą, tarsi žiūrovė stebiu rytinį dangų, saulės tekėjimą, pastebiu tamsėjančią dieną ir dangų aptraukiantį nakties šydą, išgirstu rytinio paukštelio čirenimą ar cypsėjimą, stebiu žaidžiančias varnas aukštai poromis. Keistas tas matymas palyginus su tai, kaip iki šiol gyvenau. Ne, ne, jau seniai neerzina lietus, išmokau jausti stiprų vėją kartu su lietumi šniojantį per kojas, veidą, tai netrukdo jausti gyvenimo įdomumą, skonį, kvapus. Seniau mačiau kitaip, metų laikai buvo tarsi pažymėti datomis, – štai nuo tokio mėnesio vasara, o nuo tokio – ruduo, dabar tokio žymėjimo jau nematau, gal nedarau arba išmokau nematyti. Tiesiog viską priimu kaip ir turi būti ir nekeliu sau rūpesčio apie aprangą, ar nuotaikas, emocijos glūdi tyliai ir tiek, gal jų net nelabai yra, ypač nekokių. Vakar štai eidama gavau atsakymą apie prasmę, jis atskriejo visai netikėtai, vos tik pasikartojus klausimą – kas yra prasmė. Ir pasirodo tai visai paprasta – tai galimybė pajusti džiaugsmą, kai į rimtą klausimą ateina savaime nebylus atsakymas. Na, pvz, svarsčiau norą pakeisti darbo vietą ir klausiau savęs, kur galėčiau dirbti, ir nudžiugau, kai atėjo paprastas atsakymas – “tai yra tik iliuzija, jei manai, kad kitoje vietoje bus visiškai kitaip, ir žymiai geriau“. Po to atsakymo šyptelėjau sau… Na štai tokios mintys šiomis dienomis. Malonaus vakaro visiems:))
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Ačiū, miela Rūta 🙂 !
PatinkaPatinka
Susipažinkime. esu Jadvyga. Mano gyvenime tiek visko buvo, kad kaip teigia Kauno miesto socialinio inovacinio fondo moterys užtektų trims gyvenimams. Ar esu likimui už tai dėkinga? Sakyčiau ne…Nežinau, kaip ir ištvėriau. Niekada neturėjau jokių priklausomybių, išskyrus saldumynus, buvau itin baikšti, tik vaidindavau drąsią, bet likimas kirto ir kirto, nesimatė pabaigos. Galiu tik patvirtinti, kad po didelės kančios gauni kitokio suvokimo, kitokių jausenų dovaną, įgyji išminties. Svarbiausia rasti jėgų visiškai nepalūžti ir vėl pradėti gyventi, nes kančioje gyvenimas sustoja. Gamta, muzika, knygos, pokalbiai su draugais, tokie paprasti dalykai padeda “išplaukti“. O kokia dovana akimirkoje sutikti žmonės! Ačiū už tokį nuoširdumo ir paprastumo rašinį. Šiemet tokios nuortabių rudeninių medžių spalvos, tokia dovana, tik grožėkimis.
PatinkaPatinka
Labas, Jadvyga 🙂 !
Ačiū, kad dalinatės savo patirtimi ir išmintimi! Iš tiesų, kartais žmonėms tenka tiek išbandymų, kad, rodos, keliems gyvenimams pakaktų.. Ir kartais stebiesi – kaip galima visa tai išgyventi? Bet žinau, kad pačiose sunkiausiose situacijose įsijungia kažkoks psichikos apsauginis mechanizmas, ir žmogus negalvoja apie savo kančią, o tiesiog daro tai, ką tuo metu gali ir turi daryti. Tik vėliau gali ateiti suvokimas – nejaugi visa tai jis išgyveno?.. Ir teisingai Jūs pabrėžėte – taip, sunkumai gali pridėti išminties, įžvalgumo, patirties, bet.. gali ir palaužti žmogų, ypač jei sunkumai užgriūva vienas po kito. Ir laimė, jei pavyksta “išplaukti“.
Ir gerų žmonių palaikymas labai padeda, ir draugai, ir gamta, ir kiti dalykai, bet svarbiausia – pačio žmogaus vidinė stiprybė, jo vidinė dvasinė ašis, jo dvasinės vertybės, kuriomis jis vadovaujasi gyvenime. Ir pilnai sutinku, su Jumis, Jadvyga – geriau jau mus gyventi skatintų ne bėdos, o kūryba, bendradarbiavimas, meilė, vienybė, darbai visų gerovei.. Tikėkime, kad galiausiai taip ir bus 🙂 .. O dabar kiekvienas galime kurti šviesią ir jaukią erdvę savo artimiesiems, draugams, visiems aplinkiniams 🙂 ..
Ačiū, Jadvyga, jaukaus vakaro Jums 🙂 !
PatinkaPatinka