Sėdėti ant palangės, valgyti gintarinę abrikosų uogienę tiesiai iš stiklainio, gerti arbatą. Sūpuoti įdegusią koją ir stebėti saulėlydį. Numesti šliurę nuo kojos. Pajudinti pirštus.
Eiti gatve su ką tik nuskintais astrais ir kvėpti jų pūkuotų žiedų aromatą.
Sugrįžus namo, pakliūti po lietumi prie pat durų, stabtelėti, pakelti galvą ir pajusti visą dainuojančio dangaus vandens gaivą, o paskui bėgti namo, persirengti sausai, ir, susisupus į jaukų pledą ar minkštą didžiulį chalatą, gerti arbatą ir klausytis, kaip barbena lašai į palangę.
Sutrinti tarp pirštų džiovintą pelyną, o paskui uosti jo kvapą ant pirštų, kuris taip dvelkia vasara – kartokai, aitriai, saulėtai.
Eiti basomis per žolę, kai dygu, bet neskauda.
Vaikų skyriuje apsikabinti su didžiuliais minkštais žaisliukais, paglostyti juos.
Važiuoti mašina, ir žiūrėti, kaip tiesiasi kelias priešakyje, kaip virš vakarėjančio miško leidžiasi skaisčiai oranžinė saulė.
Klausytis cikadų.
Žiūrėti į tolimas artimas žvaigždes.
Miegoti iki valiai, o paskui atsibusti ir nusišypsoti, nes dar viena diena ir gyvenimas tęsiasi.
Kokia laimė – nesiblaškyti nuolat, nesinerti iš kailio, nesivaržyti, neįrodinėti, o tiesiog – būti.
Būti laimingu.
Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt
Šilto ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !
ruvi 