Koks tu esi be savo dvasinių ieškojimų istorijos?
Prašau, nepasakok man apie “tyrą sąmonę“ arba “gyvenimą absoliute“.
Aš noriu pamatyti, kaip tu elgiesi su savo sutuoktiniu. Su savo vaikais, tėvais, su savo kūnu.
Prašau, nedėstyk man paskaitos apie atskirto “aš“ iliuziją arba apie tai, kaip tu pasiekei nuolatinę palaimą viso labo per 7 dienas.
Aš noriu pajusti nesuvaidintą šilumą, sklindančią iš tavo širdies.
Aš noriu pamatyti, kaip tu moki išklausyti. Kaip reaguoji į informaciją, kuri neatitinka tavo asmeninės filosofijos.
Aš noriu pamatyti, kaip tu bendrauji su žmonėmis, kurie nesutinka su tavimi.
Nepasakok man, kad tu praregėjai ir esi laisvas nuo “ego“.
Aš noriu pažinti tave be žodžių.
Aš noriu pajusti, kaip tu jautiesi, kai tave ištinka nelaimės. Ar gali pilnai išgyventi skausmą ir nevaidinti nepažeidžiamo.
Ar gali jausti pyktį, bet nepaversti jo prievarta. Ar gali išgyventi negandas, bet nepasinerti į jas ir netapti jų vergu.
Ar gali jausti savo gėdą ir nežeminti kitų. Ar gali suklysti ir tai pripažinti. Ar gali pasakyti “atleisk“ galvodamas apie tai ir nuoširdžiai.
Ar gali būti tiesiog pilnaverčiu žmogumi, paprasčiausiai betarpiškai dvasingu.
Nepasakok man apie savo dvasingumą, mielas drauge. Tai man ne taip įdomu, tai tik žodžiai.
Aš tiesiog noriu susitikti su TAVIMI. Pažinti tavo tyrą širdį.
Suprasti nuostabų žmogų, ieškantį šviesos.
Be žodžių apie “dvasingą žmogų“.
Be visų tuščių žodžių.
Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt
ruvi 
Labas rytas, Rūta, kartais sunku be žodžių pažinti žmogų, matai jo veidą ir jis sako viena, išgirsti mintis – pasirodo ne visai atitinka veido išraišką, o kai pakalbi pamatai, kad tai apskritai kitoks žmogus. Turiu tokį pažįstamą ir jo veidas, kalba, mintys skirtingi. Nežinau, ar taip gali būti, bet giliau pajausti šį žmogų man sunku, dabar jau nustojau laukti to pažinimo momento, tiesiog nutariau atsitraukti nuo jo. Stebiu iš tolo. Bandau nujausti kaip jis gyvena, ką galvoja – bet svarstau, ar man tai būtina, o jis nežinau, ar nors retkarčiais galvoja apie mane. Kartą susitikome netikėtai ir akys sakė viena, kalba sakė tą patį, metė sakinį – aš tau būtinai parašysiu, ir besišypsodami prasilenkėme. Tai buvo netikėtas, neplanuotas, kai kieno padarytas veiksmas, o realybėje viskas liko kaip ir buvo iki jo. Gal daugiau gaila to, kad jis nepajuto manęs, lygiai kaip ir aš jo. Jeigu būtume vienas kitą pajutę, juk taip nenutrūktų bendravimas. Bendravimas negali nutrūkti, jei jauti, kad esi reikalingas jam ir jis tau. Aš dar kažkiek jutau, kad jis man reikalingas, kitaip nebūčiau pradėjusi tos pažinties apskritai. Bet kartą viduje išgirdau – “gal per daug lendi į jį, palik jį jo gyvenimui, jam pačiam“. Palikau. Kodėl rašau apie tai? Supratau, kad rašau dėl to, kad norisi bendrauti kad ir su nepažįstamais, nematytais realybėje žmonėmis, norisi atsakyti į tekstą, kuris iššaukia manyje mintis, ir norisi padėkoti Rūtai už tekstą, nes ji/jis padėjo man giliau pagalvoti apie save ir kitus. Gražios vasariškos dienos visiems mums :)))
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Rūta 🙂 !
Pritariu Jums – dabar žmonės dažniau kalba, nei jaučia ar veikia, todėl tiek daug tuščio kalbėjimo.. Gyvename tokiu metu – daugiau kalbų, nei veiksmų.. Ir kaip dabar žmonės (nuo pardavėjų, dvasinių “guru“ – iki politikų..) moka sklandžiai kalbėti, gražiai pasakoti, išvardinti dvasinius pasiekimus, piešti iliuzines vystymosi perspektyvas ir.. tiesiog meluoti.., o kai gyvenime nutinka kritinės situacijos – visi tie žodžiai subyra lyg kortų namelis..
Taip ir Jūsų aprašytoje situacijoje – kai Jūs norite bendrauti, Jūs ir darote tai, apie ką kalbate, o jei žmogus nenori – jis sako, kad bendraus, bet realybėje vengia bendravimo. Teisingai yra sakoma – veiksmais, o ne žodžiais parodome tikruosius savo elgesio motyvus, savo tikrąjį veidą.
Žmogus gali sakyti, o gal ir net nuoširdžiai tikėti, kad jis dvasingas, geras, bet kaip tai pasireiškia gyvenime? Iš tiesų – o kaip jis bendrauja su artimaisiais, kaip jis elgiasi kritinėje situacijoje, kaip jis reaguoja į kitų žmonių bėdą ar į kitokią nuomonę.. Todėl reikia ne žodžių ir kalbų klausyti, bet stebėti – kaip žmogus elgiasi, tik tuomet be žodžių galime pajusti ir suprasti, koks jis yra iš tikrųjų.
Vėl gi – tai ne kaltės ar “blogumo“ klausimas – visi mes galvojame truputį geriau apie save, nei esame iš tiesų (gal tai savotiška savisauga nuo negatyvumo?), svarbu tik, kad tai neišsikerotų egoizmu, svarbu kartas nuo karto atlikti vidinę “inventorizaciją“, ir, žinoma, stebėti savo elgesį – ar atitinku tas dvasines vertybes, apie kurias kalbu 🙂 ?
Kaip sako: mažiau kalbų – daugiau darbų, nes tik mūsų elgesys parodo, kokie mes esame iš tikrųjų 🙂 .
Ačiū, miela Rūta, visada įdomu skaityti Jūsų pamąstymus! Gėlėtos nuotaikos, jaukios saulutės 🙂 !
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person