Dabar vyksta repeticija. Repeticija – tai pasiruošimas, vaidmenų išryškinimas, tai parengiamasis pasirodymas. Ir repeticija – paskutinis šansas pamatyti, ar gerai pasiruošę aktoriai. Sugebės išbaigti pjesę ar ne? Dar yra viltis. Ir yra laiko nusivylimams.
Vienas vyras pasiėmė sau vitaminus. Brangūs vitaminai, kurie stiprina organizmo pasipriešinimą ligoms ir stresams. Jis tiesiog paėmė buteliuką iš bendros spintelės ir pasidėjo į savo asmeninę spintą. O kai žmona paklausė: “o kur vitaminai?“, vyras iš pradžių atsakė, kad nieko nežino. Atstok! Atsikabink! Viskas taip siaubinga, baisi liga apėmė pasaulį, aš galiu netekti pajamų. Aš kenčiu, man bloga, aš galiu susirgti!
O paskui žmona pamatė, kad vyras paslapčia tuos brangius vitaminus geria. Galima, žinoma, suprasti žmogų. Jis išsigando. Na ir niekai visa tai, juk ne paskutinis duonos kąsnis, ne paskutinis šaukštas vaistų. Tiesiog vitaminai.
O paskui bus ir paskutinis duonos kąsnis, ir paskutinis šaukštas vaistų, jei ką. Repeticijoje jau išaiškėjo – koks šio aktoriaus vaidmuo. Koks tai personažas. Taip blokados metu kai kurie žmonės savinosi savo artimųjų duoną. Buvo ir taip. Smerkti neįmanoma, bet išvadas geriau padaryti iš anksto.
Arba bičiulis atvažiavo iš kitos šalies, atėjo pas draugus į svečius. Ir nė žodžio nepasakė, kad buvo pavojingame regione. Valgė, gėrė, pasakojo anekdotus, o paskui išaiškėjo, kad jis susirgo. Laimei, niekas neužsikrėtė. Ir viskas gerai baigėsi, tas draugas pasveiko. Juk tai buvo repeticija. Bet išvadas verta padaryti, tiesa?
O vienas sūnus net nepasidomėjo, kaip reikalai pas jo pagyvenusią mamą. Nepasidomėjo, ar turi ji produktų, vaistų, ar gyva ji? O juk prieš tai jis visiems pasakojo, kaip jis myli savo mamą, – o čia staiga senolės telefonas sugedo, ir ji visą savaitę išbuvo viena.
Ji blogai matė, negalėjo viena į parduotuvę nueiti. Bet kepė blynus, nes dar turėjo miltų. Paskui kaimynai pastebėjo, kad ji neišeina, ir atnešė jai maisto. Šita mama nenorėjo, kad jos kaimynai sužinotų apie sūnaus abejingumą. Kuris pergyveno dėl savo verslo, o apie mamą tiesiog pamiršo…
Mergina viena pradėjo siųsti savo draugei bauginančią informaciją, – nuo pat ryto iki vakaro siuntė visokias baisybes. Ir nuo savęs pridurdavo, kad štai ji nedirba, gauna pašalpą ir alimentus vaikams. O va draugei tenka į darbą važinėti. Ir rizika didelė, juk matei, kas būna su tais, kas užsikrečia? Ir tu gali užsikrėsti ir numirti. O prisimeni, kaip gyreisi, kad gavai paaukštinimą ir didesnį atlyginimą? Dabar tai nieko nereiškia!
Ir internete visi parodė, kokius vaidmenis atlieka. Ir gyvenime. Galima pastebėti, kad karštai mylimas paauglys yra tingus ir egoistiškas. Ir skaito jus tarnaite. Jūs anksčiau to tiesiog nepastebėdavote. Galima pamatyti, kad tas, kurį jus mylėjote, nusisuko nuo jūsų ir net nepaklausė, kaip jūs jaučiatės ir ar turite pinigų duonai. O tas, kurį jūs laikėte geru ir padoriu žmogumi, dabar trigubai brangiau parduoda medicinines kaukes ir gąsdina visus Apokalipse…
Tai repeticija, kai visi jau ant scenos, bet pasirodymas dar laukia ateityje. Dar yra laiko kažką suprasti ir padaryti išvadas. Tai, kas buvo paslėpta, išeina į paviršių – štai kas dabar vyksta. Tamsiosios jėgos išlenda į dienos šviesą, blogio užuomazgos auga ir tampa matomos.
Dar yra laiko, dar galima kažką ištaisyti, pakeisti, suprasti. Arba tiesiog pasitraukti nuo kažko, jei nepasitikime ir nieko nesitikime. Kartais pasikliauti, deja, galima tik savimi…
Bet parodys savo tikrąjį veidą ir geri tylūs žmonės. Ir jūs galėsite pamatyti, kiek nuostabių veidų yra po kaukėmis…
Pagal Annos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt
ruvi 
Labas rytas, Rūta. Šiek tiek savo minčių norėčiau pasakyti. Per tas savaites jau atėjo pripratimas dirbti namuose, planuoti savo dienos judėjimą – tai su šuniu į lauką, tai prie darbo stalo, tai kūrybinis momentas, tai socialinio tinklo atsivertimas, žinutė, laiškas, dulkių nubraukimas nuo palangės, gėlių apžiūrėjimas ant kelių palangių, kavos metas, … ir rodos jau viskas susidėliojo į savo vietas. Tiek mano mintyse, tiek dienos , dienų, savaičių eigoje. Ir rodos kitaip ir nebuvo, pamažu buvę nauja tampa įpročiu, bet kažkaip kitaip. O kitaip – tai nėra ritmiškumo, yra laisvumas judėjime (ir mintyse taip pat), galimybė kūnui keisti pozą, o tai jau ir savijautai, nuotaikai šviesiau, galimybė būti vienai, arba dviese, tuo momentu, kuriuo tu ar jis nori, nėra to paties kas rytą ir dieną, ir vakare, nėra pastovumo, yra kaita – nuotaikų, būsenų. Greitu laiku visa tai reikės vėl perkeisti. Tik nežinau ar bus “vėl į tą patį“, ar jau bus vėl “į kitokį buvusį tą patį“. Kažkam viskas bus kitaip, o man..nežinau dar – kai kas liks taip pat, kol pamažu vėl taps rutina. Ei ei, o gal aš klystu, gal viskas pasikeis, gal dabartinis momentas irgi yra dalis to pasikeitimo, gal tai ėjimas į naują ir mano gyvenimo pobūdį, nes aš juk nesu tokia, kokia buvau, aš irgi keičiuosi. Mano noras čia neveikia, veikia tik svajonės, tad, svajokime atsargiai, sakoma, o gal ir atvirkščiai – jeigu tai neš gėrį man, tau ir visiems, tad svajokime garsiai ir drąsiai. Gražių naujų pastebėjimų mums visiems!
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Labas, Rūta 🙂 !
Ech… jau visi gerokai pavargome nuo tokio pasikeitusio gyvenimo, bet.. Kiekvienas sąmoningas žmogus visada siekia išsiaiškinti situaciją, kurioje jis atsidūrė, kad suprastų, kaip jam gyventi naujose aplinkybėse. Nėra lengva tai padaryti, nes išmuša iš vėžių keliama isterija informacinėje erdvėje, dabar gi visi staiga tapo virusologais, imunologais, mikrobiologais, ateities pranašautojais, ir, apskritai, visų reikalų žinovais.. Manau, reikia tokiu atveju maksimaliai atsiriboti nuo tų visų ruporų ir atsakingai rinktis tik tą informaciją, kuri iš tiesų ramiai, pagrįstai atsako į visus rūpimus klausimus. To reikia, kad neįsitrauktume į keliamą chaosą ir nepasiduotume panikai – tai niekada nepadeda, o tik sunkina bet kokią situaciją.
Tačiau kokie bebūtume informuoti ir ramūs – visuotinė panika vis vien veikia visus, nes norime ar ne, bet esame veikiami bendros energetikos, ypač jei pakliūname į žmonių susibūrimo vietas ar viešą informacinę erdvę. Pavyzdžiui, man jau fobija nuo kaukėtų žmonių, todėl į parduotuvę einu tik tada, kai tikrai labai reikia. Žmonės bijo, net soduose ir daržuose mačiau žmonių, kurie dirba su kaukėmis, nors aplink nieko nėra.. Ir negalime kaltinti žmonių, nes nežinomybės baimė sukausto sąmonę, ir žmonės elgiasi taip, kaip jiems tuo metu atrodo saugiausia.
Kas liečia gyvenimo būdą – taip, ši situacija daugelio gyvenimą verčia aukštyn kojomis. Kaip supratau, jūs, Rūta, jau prisitaikėte prie pasikeitusių sąlygų, ir jau galvojate, kaip gyvensite, kai ši situacija pasibaigs – o tai jau geras ženklas, kad išsaugojote vidinę ramybę ir sveiką nuovoką. Aišku, kad taip, kaip buvo, jau nebus, viskas bus kitaip, juk akivaizdu, kad išgyvename ne tik sezoninio gripo karantiną, bet ir globalinę ekonominę krizę. Ir, žinoma, mes pasikeisime – turime tiek laiko apmąstymams, galimybę atidžiau pažvelgti į save ir artimuosius, į globalines žmonijos problemas.. Bet kokiu atveju – reikia laikytis, nepalūžti, padėti savo artimiesiems ir visiems, su kuo susiduriame: geru žodžiu, palaikymu, padrąsinimu. Išgyvensime ir tai, tik nereikia pasiduoti visokiems negatyviems scenarijams. Viskas bus taip, kaip turi būti – gerai.. būtinai. Ir nepamirškime, kad nuo mūsų visų priklauso labai daug – būkime geri, dvasingi, žmoniški, saugokime vieni kitus 🙂 .. Sunkiais laikais turime vienytis ir palaikyti vieni kitus.
Ačiū, miela Rūta, kad dalinatės savo pamąstymais ir išgyvenimais! Stiprybės, gerumo, kantrybės mums visiems 🙂 !
PatinkaPatinka