Pilnatvė

Pilnavertis džiaugsmas ateina savaime, kai nieko neskauda. Apskritai nieko. Nei Sielos, nei Kūno. Kai tavyje nėra jokios kančios.

Tuomet visa tavo esybė išsilaisvina nuo blokų, ir palaima, taip ilgai slopinta ir nepriimama, gaivinančia versme užpildo tave.

Bet žmogui visada kažką skauda.

Skausmas atsiranda ten, kur spazmas, blokas.

Mūsų sąlygose pilnai išsilaisvinti nuo spazmo sudėtinga, nes jis yra kuriamas tikslingai. Mūsų spazmas – kolektyvinis.

Todėl visi, ieškantys pilnatvės, gyveno atsiskyrėlių gyvenimą, kad pašalintų pagrindinį trukdį – išorinio pasaulio spaudimą ir spazmą.

Bet dabar mes neturime tokios galimybės. Belieka vienas kelias – judėti link Pabudimo. Nes tik ten mus su džiaugsmu sutiks Laisvė. Tik ten, tik tame – totalinis išsilaisvinimas.

Nuo skausmo iki palaimos tik vienas žingsnis – Sąmoningumas. Praregėjimas. Žmogus pabunda, ir bloką, užgožusį palaimą, šluote nušluoja Aiškios Šviesos uraganas.

Ir geležinės spazmo letenos atsileidžia. Palaima pradeda sruventi ir sugrįžta į savo vietą.

Juk blokas ir skausmas primena mums: “Tu netekai dalies savęs, savo Sąmoningumo! Sugrįžk. Vėl tapk šeimininku. Užpildyk save Savimi! Sugrąžink Palaimą!“

Skausmas – ne Norma.

Palaima – Norma.

Sugrįžk į savo normalumą.

Nuo skausmo iki Palaimos tik vienas žingsnis – Sugrįžimas į Save.

Pagal Aigul Adylbaevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Iš priešiškumo – į vienybę..

Mūsų laikmetis vadinamas vis augančio streso ir depresijų laikmečiu, todėl dauguma žmonių tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Ir.. iš tiesų – tai jau tapo mūsų visų objektyvia realybe..

Stresai vargina, dėl to ir vaduojasi žmonės iš jų kaip įmanydami – dažniausiai stengiasi užslopinti juos įvairiausiais būdais, t.y., kovoja su pasekmėmis. Tačiau vis daugiau žmonių užduoda sau klausimus: “Kodėl  tiek streso mūsų gyvenime? Kokios priežastys juos sukelia? Kodėl tiek žmonių kenčia nuo depresijos?..“

Juk nuolatinė įtampa žmonių gyvenime – tai nesveikos visuomenės požymis, nes žmonės negali nei ramiai gyventi, nei kurti, nei tobulėti, jei nuolat patiria stresą, jei gyvena baimėje, kovoje ir įtampoje.

Mūsų laikais žmogaus sąmonė užimta nesibaigiančių problemų ir sunkumų sprendimu. Tai tarsi begalinis bėgimas su kliūtimis: vos tik žmogus išsprendžia vieną problemą, tuoj iškyla nauja, o po to dar ir dar.., ir dažnai žmogus net nespėja nei atsikvėpti, nei susigaudyti, kaip su tuo susitvarkyti.

Dėl to ir svyra rankos, ir silpsta motyvacija apskritai kažką daryti, atsiranda nusivylimas, prislėgta būsena, depresija, anomija. Ir tai ne žmogaus gabumų, stiprybės ar silpnumo klausimas – tiesiog mes gyvename pokyčių laikotarpiu, kai senoji gyvenimo sistema išsisėmė ir išsigimė, todėl tapo problemų šaltiniu.

Pereinamasis laikotarpis visada nelengvas, nes reikia atsisakyti senojo mąstymo šablonų ir veiksmų, kurie vėl ir vėl įtraukia į kovą, konkurenciją, priešiškumą, susiskaldymą – visa tai ir yra ne tik streso ir depresijų ištakos, bet ir visų socialinių bėdų ir nelaimių priežastys.

Žmonės negali gyventi nuolatiniame strese, mūsų psichika to negali atlaikyti – tai patvirtina psichiatrai ir psichologai, tačiau.. visi bandymai psichologinėmis terapijomis ar medikamentais užslopinti ar išgydyti depresiją tėra nesibaigianti kova su pasekmėmis.

Kad pasikeistų arba išnyktų negatyvios pasekmės – turi keistis arba išnykti priežastys, t.y., neturi būti priežasčių, kurios sukelia stresą ir depresiją. Mes turime pradėti kitaip gyventi, kitokioje vertybių sistemoje, ir, pirmiausia – kitaip mąstyti, tapti dvasingais žmonėmis.

Mus nuo pat vaikystės mokė, kad gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kad turime nuolat kovoti su kitais, kad išsikovotume vietą po saule.. Ir mes tuo vadovavomės gyvenime, nes taip gyveno visi, todėl tai atrodė teisinga.

Mūsų gyvenimas tapo kova už būvį, o kur kova, ten viskas persunkta priešiškumu, agresija, baime ir neapykanta – ir žmogaus būsena, ir visuomenės būsena. Žmonės pradeda kovoti visur ir su visais: jie ginčijasi, siekia pranašumo, žemina, varžosi, manipuliuoja, išnaudoja, žlugdo..

Ir kartais sunku patikėti, kad žmonės gali būti tokie pikti, agresyvūs, žiaurūs.. Bet tai yra žmonių sužeistos psichikos išraiška – sužeistas žmogus žeidžia ir kitus, nes žmogų valdo jo būsena, jo vidinė įtampa, jo baimės ir vidiniai prieštaravimai.

Žmoniją jau gerokai išvargino ir išsekino visos kovos, konkurencija, nesantaika. Jau mažai ką beįkvepia perspektyva spręsti nesibaigiančias problemas, nuolat ieškoti priešų ir kovoti. Žmonės nori gyventi sveikoje visuomenėje, bendradarbiauti visų gerovei, mylėti, nuoširdžiai bendrauti, sukurti sau ir savo vaikams harmoningą realybę ir įkvepiančią ateities perspektyvą.

Kaip to pasiekti? Atsisakyti amžinos kovos, priešiškumo idėjos ir visko, kas griauna mūsų visų vienybę ir santarvę, nes kovojantis žmogus visur mato priešus, jis negali kurti, nes yra griovėjas.

Reikia tapti gyvenimo Kūrėju. Išsilaisvinti nuo kaustančio sąmonę negatyvaus ir agresyvaus mąstymo – juk mes neturime jokių priešų, išskyrus neapykantą savo širdyje.

Išskleisti, vystyti gražiausias prigimtines dvasines savybes – sąžinę, besąlygišką meilę, vienybę, atsakomybę, kūrybingumą – ir vadovautis jomis savo kasdieniniame gyvenime.

Evoliucija, žmonijos tobulėjimas – tai sąmonės skaidrėjimas, dvasinių vertybių išgryninimas ir gilios vidinės transformacijos. Todėl palaipsniui melą keičia tiesa, neapykantą – meilė, konkurenciją – bendradarbiavimas, kančią – laimė, egoizmą – altruizmas, griovimą – kūryba, priešiškumą – vienybė..

Ir šios gilios vidinės transformacijos būtinai, neišvengiamai ir labai natūraliai pradeda keisti ir žmonių elgesį bei mūsų visų realybę. Buskime.. Tapkime aktyviais mūsų visų Harmoningos realybės Kūrėjais 🙂 ..

Gražios ir šviesios savaitės mums visiems 🙂 !