Pilnatvė

Pilnavertis džiaugsmas ateina savaime, kai nieko neskauda. Apskritai nieko. Nei Sielos, nei Kūno. Kai tavyje nėra jokios kančios.

Tuomet visa tavo esybė išsilaisvina nuo blokų, ir palaima, taip ilgai slopinta ir nepriimama, gaivinančia versme užpildo tave.

Bet žmogui visada kažką skauda.

Skausmas atsiranda ten, kur spazmas, blokas.

Mūsų sąlygose pilnai išsilaisvinti nuo spazmo sudėtinga, nes jis yra kuriamas tikslingai. Mūsų spazmas – kolektyvinis.

Todėl visi, ieškantys pilnatvės, gyveno atsiskyrėlių gyvenimą, kad pašalintų pagrindinį trukdį – išorinio pasaulio spaudimą ir spazmą.

Bet dabar mes neturime tokios galimybės. Belieka vienas kelias – judėti link Pabudimo. Nes tik ten mus su džiaugsmu sutiks Laisvė. Tik ten, tik tame – totalinis išsilaisvinimas.

Nuo skausmo iki palaimos tik vienas žingsnis – Sąmoningumas. Praregėjimas. Žmogus pabunda, ir bloką, užgožusį palaimą, šluote nušluoja Aiškios Šviesos uraganas.

Ir geležinės spazmo letenos atsileidžia. Palaima pradeda sruventi ir sugrįžta į savo vietą.

Juk blokas ir skausmas primena mums: “Tu netekai dalies savęs, savo Sąmoningumo! Sugrįžk. Vėl tapk šeimininku. Užpildyk save Savimi! Sugrąžink Palaimą!“

Skausmas – ne Norma.

Palaima – Norma.

Sugrįžk į savo normalumą.

Nuo skausmo iki Palaimos tik vienas žingsnis – Sugrįžimas į Save.

Pagal Aigul Adylbaevos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

4 mintys apie „Pilnatvė“

  1. Labas rytas, Rūta. Ačiū už mintis, manosios šį rytą buvo tokios:

    Nuostabus rytinis raudonis nušvietė dangų – grožis lyg nutapytas paveikslas. Ėjau tiltu ir stabtelėdavau pasigrožėti, ne aš viena taip dariau, kiti matė lygiai tą patį, mes buvome nors minutei, sekundei tapę vieniu. Tai filosofinis žodis, bet jis taip gerai nusako tą jauseną. Tai mačiau eidama tiltu per Nerį. Pro darbo langą šiuo metu matau ryškią saulę – Saulė, taip mes jos pasiilgstame, kad kokią dieną ją pamatę galime grožėtis ir ilgai žiūrėti į jos skaistumą. O vis tik nuostabu, kad jos nebūna pastoviai – tuomet, kai ji tik pasirodo, mūmyse gimsta neišpasakytai šilti ir jautrūs jausmai. Raudonis pavirtęs baltumu, ryškumu – toks žavingas linksmumas apima širdį, tarsi kutena ir skruostai nusidažo tokiu panašiu į saulės buvusį raudonį. O mintyse plaukioja žuvytės, įvairiaspalvės, įvairiarūšės, matomos po vandeniu, skraido paukšteliai – šiuo metu kolibris praskrido – ir kad dūzgia širšių, skruzdėlių, vabzdžių tuntai ir pulkai ir kad skrodžia erdvę nematomi pojūčiai, tai meilės, tai ramybės, tai laimės.
    Laimės ir Jūsų kūnui ir sielai :))

    Gražios žieminės pasakos mums visiems, kuri įkvėptų kūrybai :))
    Linkėjimai
    Rūta

    Patinka

    Atsakyti

    1. Labas, miela Rūta 🙂 !

      AČIŪ už šiltus palinkėjimus 🙂 ! Labai dėkoju, kad dalinatės savo kūryba 🙂 – Jūs patvirtinate tiesą, kad grožį mato tie žmonės, kurių siela graži..

      Saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

      Patinka

      Atsakyti

Parašykite komentarą