Jaukumas tavyje svarbiausias..

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Grožis – tai unikalumas ir žavesys

Trečdalį gyvenimo nesupratau, kas yra grožis.

Mūsų šeimoje verdiktai buvo dalinami akimirksniu. Šitas strazdanotas. Šitas mažo ūgio. Šito kojos trumpos, o jos pernelyg masyvus žandikaulis.

Tai buvo laikoma tiesa ir iki tam tikro laiko aš buvau įsitikinus, kad taip ir yra. Žinoma, remiantis tokiais kriterijais surasti gražų žmogų buvo sudėtinga. Net televizoriuje. Nekalbant jau apie veidrodį.

Bet 15 metų aš įsimylėjau berniuką. Anksčiau aš buvau įsitikinusi – man patinka brunetai rudomis akimis. O šitas buvo rausvaplaukis ir mėlynakis.

Didelių pastangų dėka gavau jo nuotrauką pasui ir atsargiai klausinėjau draugių: “Ar jis gražus?“ Niekaip negalėjau šito suprasti. Žinojau viena – jo šypsena mane veikia tiesiog kerinčiai.

Pamenu, kartą pliaže viena mamytė šnekino savo kūdikėlį vežimėlyje: “Ak, tu mano gražuoliukas!“ Iš smalsumo akies krašteliu žvilgtelėjau į jį ir nustebau. Mažiukas, strazdanotas, didelėmis atlėpusiomis ausimis kūdikis toli gražu nepriminė dailių vaikučių iš reklamos.

Bet jo mama žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kad ir aš nejučiomis ėmiau juo gėrėtis.

O kai buvau dvidešimties, pasiėmiau į namus kačiuką iš gatvės. Po kelių mėnesių jis ūgtelėjo ir atrodė kaip ir visi neproporcingai išsitempę paaugliai. Mano dėdė, pažvelgęs į mano augintinio nuotrauką, neiškentęs išpyškino: “ Na ir baisus gi tas tavo katinas…“

Baisus? “Keista“, – pagalvojau aš. “Argi jis nemato, kokios gražios jo įkypos žalios akys, koks pūkuotas snukutis ir akinančiai balta pakaklė?“ Jis buvo gražuolis – aš buvau tuo įsitikinus. Dėdė tiesiog nieko nenusimanė apie katinus.

Prisimenu, devintoje klasėje mokiausi su viena mergaite. Tuo metu, kai dauguma mergaičių virto gražuolėmis merginomis, ji tarsi liko šio stebuklingo proceso nuošalyje.

Aukšta, laiba, su ilgomis rankomis, kurios atrodė lyg virvės, prikabintos prie kūno, su ilgais retais plaukais, kuriuos ji surišdavo už nugaros, ši mergaitė atrodė tarsi kažkokio animacinio filmuko herojė. Strazdanotas veidas ir atlapos ausys vainikavo šį vaizdinį.

Ir štai vieną dieną per pertrauką, kai mes su mergaitėmis aptarinėjome lūpdažių spalvas, ji atsegė savo kuprinę, išsiėmė sudedamą veidrodėlį, atvėrė jį ir pareiškė: “Na, ar aš ne gražuolė?“

Mes visos stačiai nustėrome.

O ji, matyt, tam, kad sustiprintų efektą, kilstelėjo smakrą ir pirštu perbraukė dešinįjį antakį. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet šį triuką mergaitė pradėjo kartoti reguliariai.

Iš pradžių mes tyliai juokėmės, paskui sukiojome pirštą ties smilkiniu, bet paskui prie to pripratome.

O laikui bėgant ji jau mums neatrodė tokia jau balta varna. Aš atkreipiau dėmesį, kad nepastebiu jos strazdanų, bet matau jos šaunią riestą nosytę. Ir antakiai jos, nors ir bespalviai, bet idealios formos. Ir kad matau ne jos laibas rankas, bet gražius pianistės pirštus.

Grožis – daug sudėtingesnė sąvoka, nei harmonija.

Idealios proporcijos – tai simetrija. Grožis – tai unikalumas ir žavesys.

Bėgant metams aš supratau, kad grožis – subjektyvi sąvoka ir dažniausiai, kai mes manome, kad žmogus yra nepatrauklus, tai tereiškia, kad jo išvaizda neatitinka MŪSŲ nuomonės apie grožį.

Socialiniuose tinkluose merginos dažnai įdeda savo mylimųjų nuotraukas su užrašais – “juk jis gražuolis, tiesa?“, arba “sutikite, jis panašus į aktorių.., dainininką..“ ir pan.

Aš žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad panašus jis į tas įžymybes gal tik savo kairės rankos smiliumi, bet taip pat suvokiu, kad tai merginai, kuri šalia jo, viskas būtent taip ir yra.

Ji žiūri į jį kitomis akimis. Mylinčiomis akimis. Su meile.

Todėl nesuprantu, kai sako: “Na, objektyviai jis negražus.“ Ką reiškia – objektyviai? Man tai reiškia viena: į tą žmogų žiūrima be meilės.

Jei atmetame visus standartus ir nuomones apie grožį, įvyksta stebuklas.

Kiekvienas žmogus tampa patrauklus.

Vienas užkrečiančiai juokiasi. Kito labai grakšti eisena. Trečio žvilgsnis toks išraiškingas. O šalia ketvirtojo pajuntame ypatingą ramybę. Penktas…

Ir pasidaro visai nesvarbu, kad kažkieno sąkandis neteisingas, arba šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, kreivos kojos.

Ir jei harmonija pasiekiama dėka sudėtingo kokteilio iš sporto, mados ir kosmetologijos, tai gražiu galima tapti labai lengvai.

Pakanka, kad į tave pažvelgtų mylinčiomis akimis.

Pagal Darjos Isačenko novelę, vertė ruvi.lt