Nuolat užimto žmogaus sindromas

Dabar retai galima sutikti žmogų, kuris niekur neskuba ir “turi laiko“. Nuolatinis užimtumas ir bėgimas tampa neatsiejamu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo pagrindu, kuris tarsi patvirtina jo efektyvumą ir sėkmingumą.

Žmonės skuba iš kiekvienos dienos, minutės, akimirkos išgauti maksimalią “naudą“, priešingu atveju dienos pabaigoje jie pajunta visą gamą negatyvių emocijų dėl “neefektyviai“ ir “tuščiai“ praleisto laiko.

Kad išvengtų tokių negatyvių išgyvenimų, žmonės planuoja savo laiką minučių tikslumu, susigalvoja įvairiausios veiklos ir ieško vis naujų būdų kažkuo save užimti.

Darbas, kursai, seminarai, kelionės, sportas, visuomeninė veikla, parodos, filmai, spektakliai, koncertai, parduotuvės, šventės, savaitgaliai, atostogos, pramogos, ekskursijos… Visko ir neišvardinsi, ir tik belieka stebėtis, kaip žmonės visur spėja ir visa tai atlaiko.

Įsisukę į tokį bėgimo ir amžino užimtumo režimą, žmonės toli gražu nesijaučia laimingi, atvirkščiai – galiausiai jie nuo to pavargsta.. Tačiau – paradoksas – bet kokį sustojimą ir ramybės būseną jie skaito tragedija ir net degradacija.

Ir retas gali paaiškinti – kodėl ir kur jis taip bėga ir skuba, ir retas supranta, kad toks amžinas užimtumas perkrauna ir pertempia žmogaus psichiką, o nuolatinis bėgimas per gyvenimą pasidaro paviršutiniškas ir automatiškas.

Tai nereiškia, kad žmogus turi būti pasyvus ar neveiklus, tačiau visi mūsų veiksmai turi būti sąmoningi, tikslingi, prasmingi, ir tai neprilyginama atliekamų veiksmų kiekiui – “daugiau“ nereiškia “geriau“.

Mūsų psichikai, mūsų nervų sistemai reikalingi ramybė ir poilsis, bet dauguma šiuolaikinių žmonių būtent dėl nuolatinio “užimtumo“ nemoka ir negali atsipalaiduoti, pabūti ramybėje ir tyloje, ramiai apsvarstyti savo gyvenimą ir tikruosius savo, šeimos, žmonijos poreikius bei tikslus.

O įsitraukia žmonės į tokį bėgimą todėl, kad tai skatina sistema, kurioje mes visi gyvename. Tai ir sėkmingumo šablonai, kurie nukreipti išskirtinai į išorę ir įvaizdį, ir vartotojiško gyvenimo skatinimas, ir laimės tapatinimas su pinigais, emocijomis ir įspūdžiais.

Dabar pažvelkime – kodėl toks gyvenimas mums atrodo priimtinas ir normalus?

Na, pirmiausiai todėl, kad taip daro visi arba dauguma, dėl to ir net mintis nekyla, kad įmanoma gyventi kitaip.

Dar viena priežastis – užimtumas sukuria sėkmės iliuziją, nes mums diegiama, kad sėkmingumas susietas su kasdieninių darbų sąrašu, keliais monitoriais ir telefonais ant stalo, su daugybe veiklos ir kelionių, darbu be laisvadienių, su viršvalandžiais ir atostogomis, kurių metu darbo reikalai tvarkomi telefonu.

Be to, užimtumas sukuria ir prasmės iliuziją. Jei žmogus nuolat užimtas, jei jo planai surašyti keliems mėnesiams ar net metams į priekį, jam atrodo, kad nėra ko jaudintis – juk jis gyvena taip, kaip visi, ir tokios didelės pastangos vieną dieną būtinai atneš didžiulę naudą ir galimybę pagaliau pagyventi taip, kaip jis pats nori..

Įsitraukimas į tokį gyvenimą – ne kaltės ar neišmanymo klausimas, tiesiog žmonės gyvena pagal visuomenės taisykles ir šablonus, ir bet koks neatitikimas jiems atrodo kaip nusižengimas arba asmeninis nepilnavertiškumas.

Bet jų niekas neklausia – ar jie laimingi, ar tikrai nori to, kas jiems diegiama, siūloma arba primetama? Ar tas nuolatinis užimtumas ir bėgimas ir yra gyvenimas? Ir kodėl tuomet pasaulyje tiek įtampos, tiek nelaimingų ir nusivylusių žmonių, tiek psichikos sutrikimų ir nervų sistemos ligų?

Todėl jei norime ištrūkti iš visų iliuzinių šablonų (tame tarpe ir “nuolat užimto žmogaus“ sindromo), kurie kausto žmogaus prigimtinį kūrybinį potencialą ir sukelia liguistas psichikos būsenas – reikėtų atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir užduoti sau klausimus: ar tai, ką gyvenime darome, kuria pilnatvę, ar padaro laimingais mūsų artimuosius, ar atneša gėrį žmonėms?

Dažniau pabūkime ramybėje ir tyloje, įsiklausykime į savo širdies balsą, pajuskime savo tikrąją dvasinę prigimtį ir meilės, vienybės, tiesos, harmonijos siekį. Atsiverkime sveikai sąveikai su aplinka, nuoširdžiam bendravimui, kūrybai..

Mokykimės atskirti tai, ką darome tik todėl, kad “taip visi daro“- kažką perka, kažkur važiuoja ar pramogauja. Nes bėgdami paskui primetamus šablonus ir iliuzijas, mes iš tiesų tolstame ir bėgame nuo savęs.

Saulėtos ir šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

4 mintys apie „Nuolat užimto žmogaus sindromas“

  1. Miela Rūta,

    taip, viskas tai tiesiog mūsų žmogiškoji būtis, mūsų kasdienė realybė…ir visa tai taip savaime suvokiama, suprantama, žinoma, nes tai realybė…

    Ir, bent jau taip sakoma,-nuo savęs nepabėgsi…bet bandom…bet vistiek nepabėgsim…buvom “atvesti“ į šiapus tokiais būtent,- savimi, tokiais būsim ir “išvesti“…

    Mielieji, viso to ką sakau, aš neteigiu, tik tiesiog išsakau tai taip, kaip suvokiu, jaučiu, kaip “kažkas“ man kužda…

    Gerumo visiems.

    Patinka

    1. Labas, Algirdai 🙂 !

      Žinoma, tai mūsų realybė, bet primetama realybė. Ir gyvename taip – prisitaikome, nusileidžiame, paklūstame – nes nedrįstame net pagalvoti, kad galima kitaip gyventi, pagal savo dvasinę prigimtį – vieningai, taikiai, kūrybingai.. žmoniškai.. Jei mūsų realybė būtų harmoninga, argi būtų joje tiek neteisybės ir kančios? O kenčiame ne tam, kad galutinai palūžtume, bet kad patys pajustume, kokį griaunantį poveikį turi blogis, ir kad mums net mintis nekiltų kenkti kitiems. Todėl – atėjome čia visi, kad keistume šią realybę, kiekvienas savo gyvenimu ir pavyzdžiu, nes visi esame susieti kaip vieningas organizmas, ir tai, ką daro vienas – daro poveikį ir visiems, kaip, beje ir visuma – vienam (dėl to ir nėra taip jau lengva čia pabusti ir praregėti).

      Ačiū Jums, Algirdai, kad dalinatės savo patirtimi! Ir Jums Gerumo 🙂 !

      Patinka

      1. Ačiū, Rūta.
        Taip, ta tokia realybė kaip ir primetama mums, bet taip pagalvojus, juk ne kas kitas, kaip mes patys, žmonės, visa tai ir prisimetam…na, ne visi mes tokie, bet kad jau niekad nebuvo, nėra ir nebūsim visi vienodi, tai vat taip ir prisimetinėjam visa ko bėgant metams, amžiams, laikmečiams…ir apskritai,-praregėjančių, kitaip matančių, jaučiančių juk atsiranda mūsų tarpe nuolat, bet,-ar kardinaliai kažkas pakrypo kitaip per eilę amžių?…man neatrodo, nes nuolat ir nuolat išlieka aktualios tokios temos, kaip gėrio kova prieš blogį ir pan…vadinasi, kad ir kiek mes ne kurie suprasim problemas ir sieksim jas spręsti mūsų pačių visų gėrio labui, tai tiesiog ir liks mūsų tokių gerais ketinimais, norais ir pan., bet esmėje iš tos kovos neišbrisim niekad…taip, sutinku, tai pesimistinis požiūris, bet, argi jis nėra realybė?…mums nesinori tiesiog pripažinti, jog viskas laikina, trapu, jog gyvenimas vistik yra žiaurus, jog blogis neatsilieka mūsų realybėje, jog būtis skausminga, nežiūrint viso to, kad tikrai esama daug grožio mūsų erdvėse žemiškose, esama akimirkų džiugių, bet …vat kad ir šioje Jūsų svetainėje,-kiek skirtingų žmonių(ne tų pačių, nuolat vis užsukančių) palieka kokius tai atsiliepimus, pasisakymus?, juk tikrai nėra daug, kartojasi tie patys komentuojančių vardai, o kurgi dar šimtai, tūkstančiai?…taigi…kiek metų jau žinomos gerb. Ž. Fresko mintys, veikla, o kas iš tikro tokio konkretaus įgyvendinta realybėje iš jo idėjų?…ar ženkliai gerėja reikalai su civilazijos atliekomis?, su Gamtos tausojimu?, su tolerancija tarp kitaip manančių?…taip, be abejo, bent kažkas link to vyksta, nenurašau to, bet juk tai nėra kardinaliai ženklių rezultatų, nes ta monetarinė sistema, ta civilazijos stichija mus, žmones, įsuko į pragaištingą ratą…ir vėlgi,-visa tai įsukom mes,-žmonės…nesakau, jog nereikia nieko veikti gerumo linkme, reikia, be abejo, tik kad niekad didžioji dauguma tuo neužsiims, taip jau yra, nes kuo toliau, tuo labiau mes, žmonės, tiesiog PAVARGSTAM…prieš eilę metų juk nebuvo nieko realaus pasiekta dirbtinio intelekto srityje, o ką turim šiuo metu?, jau kiek visokių bandoma projektų, kiek iš to kyla diskusijų,-ar tai nėra dar viena civilizacijos ir technologijų rykštė mūsų pačių rankomis sau patiems?… taip, kažkas vyksta, be abejo, vieni skuba link naujovių, sensacijų, kiti bando įžvelgt blogio aidus tame ir kaip nors bandyti mums parodyti, kad nėra viskas tai gerai, kad susimastytume, ir Jūs, Rūta, viena iš tokių gerųjų skruzdėlyčių…

        Patinka

      2. Labas, Algirdai!

        Kiekvienas, kas suprato, kokioje realybėje (sistemoje, matricoje) gyvename, neturi pagrindo optimizmui – tai normalu, supratus sistemos veikimo principus, kur pagrindas yra melas, prievarta, išnaudojimas, pasipelnymas, vergystė, savanaudiškumas, priešiškumas, egoizmas ir t.t.. Žodžiu, visa gama negatyvumo. Ir todėl praregėjęs žmogus dažniausiai pasineria į beviltiškumą, liūdesį, pesimizmą.. Ir jūs teisus, sakydamas, kad mes patys “maitiname“ šią sistemą – būtent mūsų visais negatyviais jausmais ir emocijomis ji ir yra palaikoma. Todėl tiek negatyvumo informacinėje erdvėje ir mūsų gyvenimo situacijose. Ką tokiu atveju daryti? Na, žinoma, kažkaip dirbtinai nekelsime juk sau ūpo, juolab, kad nėra pagrindo, bet.. Visa ši triukšminga, rėksminga negatyvumo sistema nenukrito iš niekur – ji “sukurta“ bedvasių žmonių, bedvasiškumu yra ir palaikoma. Todėl jai yra vienintelis “priešnuodis“ – dvasingumas. Kaip sakė Žakas Fresko – lygiai taip pat, kaip buvo sukurta dabartinė destrukcinė gyvenimo sistema, lygiai taip pat gali būti sukurta ir harmoninga gyvenimo sistema. Beje, harmonija kuriama greičiau ir lengviau, nes yra artima žmogaus dvasinei prigimčiai.. Kaip daroma bloga įtaka, taip pat galima daryti ir gerą įtaką žmonėms..

        O dabartinis “progresas“ – fikcija ir apgaulė. Visos tos skaitmeninės technologijos tik apsunkina žmonių gyvenimą, daro jį sudėtingu ir painiu: mes vis apaugame komunikacijomis, laidais, kabeliais, vielinėmis ir bevielėmis ryšio sistemomis, įvairiomis programomis, kurios ne tik kenkia sveikatai ir ardo gamtą, bet ir atbukina žmones, sudarydami “progreso“ iliuziją. Pavyzdžiui, anksčiau kad įjungtume radiją ar televizorių, reikėjo paspausti vieną vienintelį mygtuką, o dabar ten prikišta visokių programų – tam, kad įjungtum, reikia vienos, iš kurios pakliūni į kitą, iš jos – dar į kitas, ir taip be galo.. Arba tos visos “protingos“ programos, kurios net virdulį padaro “išmaniuoju“. Arba eilės įstaigose – jos ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo, nežiūrint į tai, kad visi sėdi su elektroniniais numeriukais.. Kam to reikia?.. Ir koks rezultatas? Pamesi savo “išmanųjį“, įsivels koks virusas į programą arba atjungs elektrą – ir žmogus bejėgis..

        Ir aš manau, kad gerai, kad žmonės bunda, galbūt, ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet tai yra ženklas, kad bręsta pokyčiai – galiausiai kiekviena sistema prieina logišką pabaigą ir tampa impulsu aukštesnei gyvenimo formai, šito sustabdyti niekas negali. Ir visi šviesūs, progresyvūs žmonės ir yra garantija, kad pokyčiai vyksta, kad žmonija galutinai nedegraduos. Ir man asmeniškai geriau yra suprasti, kokioje sistemoje gyvename, nei klaidžioti apdujus nuo melo iliuzijose. Esame gyvi – reiškia, reikia gyventi, ir pasidžiaugti yra kuo – gamta, bendravimas su artimaisiais ir bendraminčiais, kūryba.. Kurti savo šviesų pasaulį, kuris būtinai susijungs su kitų žmonių šviesiais pasauliais ir skleis harmoniją, išsklaidydamas tamsą 🙂 .. Ir kas tai padarys, jei ne mes patys?

        Ačiū, Algirdai 🙂 ! Laikykimės, dvasinės stiprybės mums visiems 🙂 !

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s