Pavargę nuo gyvenimo žmonės

Prieš metus mūsų kaimynė, užimanti gana aukštas pareigas, staiga metė darbą, išnuomojo savo prabangų trijų kambarių butą pasiturinčiai jaunai šeimai ir išvažiavo gyventi į sodą. Visiems laikams.

Iki pensijos jai liko dar 15 ar 20 metų. Aplinkiniai stebėjosi ir sukiojo pirštą ties smilkiniu. Mesti tokį darbą? Tokį butą? Iškeisti viską į gyvenimą mediniame namelyje su alyvomis po langu ir vaizdu į prūdą? Tai nenormalu. Juk visi svajoja pasiekti tokias aukštumas! O ji viską metė ir jaučiasi absoliučiai laiminga.

Ir likusį gyvenimą ji ruošiasi praleisti mažytėje medinėje terasoje skaitydama knygas, sodindama petražoles nedideliame žemės plotelyje ir virdama vaikams barščius. Žinoma, ji kažką dar rašo. Kartais skaito paskaitas. Kažką uždirba, bet tai nepalyginama su tuo, kas buvo jos ankstesniame gyvenime.

Ir tokių žmonių kasmet vis daugiau. Ir, aišku, ne visi važiuoja gyventi į vienkiemius. Bet keičia savo gyvenimą iš pagrindų. Pavyzdžiui, gydytojai tampa laisvais fotografais, o buhalteriai – žurnalistais.

Ar pastebėjote, kad ir dirbančių namuose kasmet vis daugiau? Taip, informacinių technologijų amžiuje nėra būtinybės būti pririštam prie konkrečios darbo vietos ir griežto darbo grafiko nuo devynių iki šešių. Bet reikalas ne tame.

Tiesiog yra pavargę nuo gyvenimo žmonės.

Nes pernelyg atkakliai mums peršamas sėkmingumas. Sėkmingumas. Jūs galite aiškiai apibrėžti šią sąvoką?

Nuo pat vaikystės žmogus apkraunamas nesibaigiančiomis prievolėmis. Ankstyvas rytas. Manų košė. Popiečio miegas. Būreliai. Anglų kalba ir piešimas. Pamokos. Namų užduotys. Egzaminai. Vėl egzaminai. Institutas. Paskaitos. Egzaminai. Darbas. Pasitarimai. Ataskaitos. Viršvalandžiai.

Išėjęs į pensiją išsimiegosi. Iš pradžių siek ir kovok. Muškis nors galva į sieną. Būk sėkmingas. “Efektingi žmonės“ Girdėjote apie tokius? Netingėk, nesirk, dirbk, atidirbai – nereikalingas. Puikus darbuotojas. Kiekvieno vadovo svajonė. Neserga, nepavargsta, neatostogauja, dirba viršvalandžius. Jis juk nori būti efektingas ir sėkmingas. Taip reikia. Ar tikrai reikia?

Per visą mokymosi periodą žmogų spaudžia ir gąsdina. Mokykis, nes nieko iš tavęs nebus. Mokykis, nes niekur, na, nebent tik kiemsargiu, neįsidarbinsi. Mokykis, siek, nes…

Yra standartinis sėkmingumo rinkinys. Du aukštieji. Turtinga santuoka. Prestižinis darbas. Butas, mašina, sodyba. Poilsis prie jūros porą kartų į metus. Paryžius per santuokos sukaktis. Vaikai gimnazistai. Dvidešimt aulinukų ir trisdešimt rankinių vienam sezonui. Viskas kaip pas žmones. Ar tikrai reikia?

Kažkas kažkada nusprendė, kad būtent visa tai ir yra sėkmingumas. Bet ar tikrai tuo jis yra matuojamas? Ir ar apskritai jis reikalingas? Juk iš tiesų tai viena iš didžiausių apgaulių mūsų gyvenime.

Visa tai nesvarbu.

Bet supranta šią paprastą tiesą, kaip taisyklė, giliai pavargę nuo gyvenimo žmonės, kuriems jau gyvybiškai reikalinga dvasinė ramybė. Galimybė niekur nelėkti. Niekam nieko neįrodinėti. Gyventi, o ne kovoti už būvį.

Yra žmonės, kurie bėgo, bėgo, paskui pargriuvo ir suprato, kad daugiau negali. Tai liečia ir jaunąją kartą, kuri pavargo nuo sėkmingumo standartų siekimo, nepakeliamos atsakomybės ir prievolių naštos. Jie jau nieko nenori, tik ramybės. Štai toks ankstyvas išsekimas.

Pavargę žmonės palaipsniui keičia viską ir keičiasi patys. Jie mokosi gyventi iš naujo, kitaip, pagal savo galimybes ir jėgas. Jie pradeda valdyti savo gyvenimą patys. Jie piešia akvarele ir daug skaito. Verda barščius ir kepa pyragus. Žaidžia su vaikais kamuoliu. Tiesiog kvėpuoja grynu oru. Suvokia, kad vienos rankinės, pasirodo, pilnai pakanka.

Jie mokosi gyventi sąmoningai, jausdami kiekvieną akimirką, pilnatvėje.

Nes nuo vaikystės gąsdino kiemsargiu. Nes jau nėra jėgų gyventi tame bėgime, kai dirbdamas viršvalandžius neturi laiko pavalgyti ar atsigerti arbatos. Kai darbas užima beveik visą gyvenimą, kai net būdamas namuose apie jį galvoji. O namuose alkanas vaikas ir jo nebaigtas rašyti atpasakojimas. O ryte vėl tas pats užburtas ratas…

Bet yra ir žmonės, kuriems toks gyvenimas labai patinka. Ir jie visai nepavargsta nuo tokio pašėlusio ritmo. Jie visą gyvenimą gali taip gyventi. Na ir puiku.

Bet juk negali visi būti supersėkmingi. Negali visi užimti prestižinių pareigų ar būti vadovais. Kažkas turi ir nukritusius lapus sušluoti.

Pavargę nuo gyvenimo žmonės ir žmonės, besivaikantys sėkmės, niekada vieni kitų nesupras. Nes jų pasauliai skirtingi.

Bet jei jūs jaučiate, kad pavargote, kad daugiau negalite, nebijokite visko pakeisti. Branginkite savo gyvenimą. Nes gyvename mes ne tam, kad pavargtume.

Pagal Anos Petrovos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

4 mintys apie „Pavargę nuo gyvenimo žmonės“

    1. Labas, Jone 🙂 !

      Iš tiesų, ir tai patvirtina vis daugiau žmonių. Tik ne visi suvokia – iš kur tas niekaip nepraeinantis nuovargis. Ir todėl dauguma kaltina save – atseit, negabūs, mažai stengiasi, kažko nesupranta, arba – mėnulis ne tas, užtemimai ar sezoniniai nuotaikų svyravimai.. O čia, pasirodo, tokia mūsų gyvenimo sistema, nuo kurios galiausiai visi pavargsta – vieni tarp daiktų ir prabangos, kiti skurde ir neviltyje.

      Ir gerai, kad tai patvirtina vis daugiau žmonių, nes kai matome blogio priežastis, tuomet galime svarstyti, ką su tuo daryti ir pagal galimybes keisti realybę. Ir aš manau, kad žmonės čia gimsta tikrai ne tam, kad kankintųsi ar vargtų. Žmonės čia gimsta, kad kurtų bendram labui, bendradarbiautų, vienytųsi kilniems tikslams, mylėtų 🙂 ..

      Jaukaus vakaro, miela Jone 🙂 !

      Patinka

      1. Miela Rūta, sakot “…aš manau, kad žmonės čia gimsta tikrai ne tam, kad kankintųsi ar vargtų…“, o viena iš 4-ių didžiųjų Budos tiesų sako, kad gyvenimas yra kančia…galbūt Buda tiesiog savo matymą išsakė?…kai kurie iš mūsų gal irgi panašiai jaučiam GYVENIMĄ, kai kurie galbūt kitaip…ir taip per amžių amžius, ir vis mintys, svarstymai, mąstymai…ir vis kartojamės…o juk tiesiog Ateinam, Einam, Išeinam…

        Patinka

      2. Labas, Algirdai 🙂 !

        Budizmas moko pamatyti realybę tokią, kokia ji yra, tik tada galime pamatyti ir kančios priežastis, ir amžinąsias vertybes. O kančios priežastį Buda įvardino vienintelę – tai mūsų norai (troškimai). Štai kaip viskas paprasta.. Taip veikia sistema, kurioje gyvename. O pakeisti sistemą, išeiti iš kartojimų rato, t.y., žengti evoliucijos žingsnį galime tuomet, kai aiškiai pamatome sistemos veikimo principus – norus, kurie atrakina egoizmą, kuris atveria visas žmonių ydas ir negatyvias savybes (godumą, puikybę, susipriešinimą, pavydą, baimę, susireikšminimą, išnaudojimą, agresiją ir t.t..) Iš čia ir mūsų susvetimėjimas, įvairi žmonių pasaulėžiūra, informacinis chaosas, nes sistema taip veikia (“skaldyk ir valdyk“).

        Išeiti iš šio užburto rato galime, kai pradedame suvokti pamatines dvasines vertybes (Meilė, Tiesa, Laisvė, Kūryba, Vienybė..) ir pradedame vadovautis jomis savo gyvenime. Tai nelengva gyvenant sistemoje, bet tai vienintelis būdas ją pakeisti, nes savaime nieko nevyksta šiame pasaulyje – tik per žmonių sąmonę, todėl tiek daug pastangų ir lėšų dedama į informacinę erdvę, kad tik mes neatsimintume savo tikrosios dvasinės prigimties ir tų amžinųjų dvasinių vertybių..

        Visi mes gimėme čia tam, kad pagerintume šį pasaulį, kad išvaduotume žmoniją iš tamsos. Tik ir tamsa nesnaudžia – gimę čia mes tuoj pat papuolame į iliuzijų ir melo pinkles ir labai greitai pamirštame, ko atėję. Bet gi bunda žmonės, ir jų vis daugiau, todėl reikia tik kantrybės ir nuoseklumo, kad nenuklystume iš šviesos kelio 🙂 ..

        Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s