Erichas Fromas daug pasvarstymų apie meilę parašė; daug pamokymų tiems, kas turi mokytis mylėti. O tai paminėjo tik kartą. O tai ir yra svarbiausias meilės požymis. Nebūti žiūrovu.
“Tegul žmogus pats sprendžia savo problemas, kapstosi iš nemalonumų, siekia sėkmės, tvarkosi su įpročiais, pasveiksta, įveikia, pagerina savo emocinę būseną, ištaiso elgesį, tampa harmoningu“. Tai teisinga.
Tik po to jūs, žiūrovai, kam jam būsite reikalingi? Kai jis viską pats pasieks ir su viskuo pats susitvarkys.
Tas, kuris sėdi parteryje, traškina kukurūzų spragėsius ir susidomėjęs stebi jūsų šuolius ir pastangas, iš tiesų jūsų nemyli.
Tas, kuris stebi jūsų asmeninę dramą arba tragediją iš žiūrovų salės, jūsų iš tiesų nemyli. Net jei susigraudina labai liūdnuose epizoduose. Arba nusisuka – kai baisu.
Tas, kuris spokso į tai, kaip mes kaunamės su priešu arenoje – vargiai ar myli mus visa širdimi.
Todėl žiūrovai – pašaliniai žmonės. Ir nereikia stebėtis, kad mes išsivaikštome į skirtingas puses tuoj po dramos ar tragedijos.
Ačiū už aplodismentus. Už dėmesį. Už pastabas. Bet toliau mes viską įveiksime patys. Mes išmokome įveikti.
Ateikite vėl į mus pasižiūrėti, – taip mes jiems pasakysime. Ir nepamirškite bilietų įsigyti. Juk žiūrovai visada ateina su bilietais.
O tie, kas mus myli – jie visada su mumis. Ir melodramoje, ir komedijoje, ir trileryje, – jie visada su mumis ir už mus.
Todėl kad mylintys žmonės nebūna žiūrovais. Niekada.
Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt
ruvi 
Miela Rūta, ačiū už novelę.
Ir tikri draugai niekada nebus žiūrovais…
PatinkaPatinka
Labas, Virginija 🙂 !
Sutinku, tikra tiesa.. gyvenimas parodė, kad draugystė ir yra tikroji besąlygiškos meilės išraiška..
Ačiū Jums, miela Virginija, saulėtos nuotaikos 🙂 !
PatinkaPatinka