Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas atsakė:

– Dukrele, o kaip gyvena dabar jūsų karta be knygų skaitymo, užuojautos kitam, kuklumo, orumo, vienybės, nuoširdaus bendravimo? Be meilės.. Supranti, dabar visa tai baigia išstumti technologijos, o mes tuo gyvenome, todėl skaitau, kad esame laiminga karta..

– Laiminga?  – nustebo duktė.

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Žinai, mes nesėdėjome visą dieną prie televizoriaus, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus.. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete.. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, ir stiprino mus liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso..

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Mūsų tėvai nebuvo turtingi, jie nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo.. Mes klausėme savo tėvų, nes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus vaišino kukliu, bet sveiku maistu. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Taip, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs.. Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, o gyvas ir tiesioginis! Ir to neišmokys ir nepakeis jokios technologijos. To, dukrele, jūs dabar galite pasimokyti iš mūsų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !

Apie vaikų emocijas

Kalbėdami apie vienokius ar kitokius auklėjimo metodus, tėveliai geru rezultatu dažniausiai laiko tai, kad jų vaikas tampa ramus, mažai verkia, nerodo kaprizų ir nekelia isterikų.

Tarsi vaikas verktų, pyktų, zirztų ar keltų isterikas tiesiog dėl savo malonumo ar iš įpročio. Tarsi vaikas neturi teisės išreikšti savo emocijas.

O juk nei vienas žmogus negali būti nuolat pozityvioje būsenoje – tai tiesiog nerealu, bet kodėl gi tuomet mes reikalaujame to iš vaiko?

Ne visi suaugusieji geba suvaldyti savo emocines reakcijas, o vaikas – tuo labiau. Ir tik suaugusieji gali išmokyti vaiką suprasti ir išreikšti savo emocijas. O reikalavimai nutilti, nezirzti, nerėkti tiesiog išmoko vaikus slopinti savo reakcijas ir jaustis “blogais“ ir “netikusiais“..

Todėl kad geriau suprastume savo vaikus, naudinga pabandyti įsivaizduoti save jų vietoje. Tarkim, jaučiamės blogai ar esame suirzę: neišsimiegojome, prasta savijauta, kažkas nesiseka ar kažkokios kitos priežastys slegia – kas tokiu atveju mums padeda?

Ar padės, jei kažkas iš namiškių jums pasakys: “Na, baik zyzti, nusibodo klausyti, juk jau ne mažas vaikas esi!“ Ne, tikrai nepadės, nes jums realiai bloga.

Arba pasakys: “Na, baik, visa tai niekai!“ Žinoma, ne, nes jums tai ne niekai.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Eik, paverk į savo kambarį, o kai nurimsi, pasikalbėsime!“ Ne, nepadės, nes pasijusite nesuprasti ir atstumti.

O jei pagrasins: “Klausyk, jei nebaigsi zyzti, aš su tavimi nesikalbėsiu!“ Po tokių žodžių jūs pasijusite dar labiau įskaudinti, nes jums dabar reikalinga pagalba ir palaikymas.

Ar padės jums nusiraminti, jei jums pasakys: “Aš nieko nesuprantu, ką tu čia murmi per ašaras, pasakyk normaliu balsu!“ Tikrai nepadės..

O ar padės jums nusiraminti, jei artimas žmogus pradės ant jūsų šaukti arba.. suduos jums?..

Kodėl tuomet visa tai sakome savo vaikams? Kodėl taip elgiamės?

Kai vaikas suirzęs, kai audringai išreiškia savo emocijas, verčiau pagalvokime – o kas padėtų mums nusiraminti?

Kiekvienam žmogui tokiu atveju padeda supratimas, palaikymas, pagalba, buvimas šalia. Kai blogai, labai svarbu jausti, kad esi mylimas ir kad tave supranta: “Taip, aš žinau, kaip tu jautiesi, ir žinok, kad aš visada šalia ir tave myliu.“ Ir tik tuomet, kai nurimsta emocijos, galima aptarti situaciją ir pradėti ieškoti sprendimų.

Ko reikia vaikui tokiu atveju? To paties, kaip ir suaugusiam – leisti vaikui išreikšti savo būseną, savo emocijas ir tiesiog būti šalia, apkabinti, priglausti. Paguosti, palaikyti: “Tu pyksti, tau blogai, tu suirzęs, taip būna visiems. Bet aš su tavimi ir labai tave myliu..“ Ir kuo vaikui sunkiau – tuo svarbiau jam tuo metu žinoti, kad jis yra mylimas.

Tik rami suaugusiojo reakcija į vaiko emocijas padeda jam nusiraminti. O nurimus reikia pasikalbėti – dėl ko vaikas taip jautėsi ir kaip galima išspręsti situaciją. Taip vaikas išmoksta pažinti save ir savo būsenas, išmoksta valdyti savo emocijas, išsikalbėti.

Jei tėvai teisingai reaguoja į vaiko būsenas, tuomet vaikas nesusitapatina su negatyviomis emocijomis – “blogas“, “piktas“, “netikęs“, jis išmoksta suprasti, kad gali būti įvairių nuotaikų ir emocijų, mokosi jas išgyventi, suprasti jų priežastis ir savarankiškai atrasti sprendimus.

Tėvų meilė, kantrybė, nuoširdumas padeda vaikui išugdyti sveiką psichiką, harmoningą ryšį su kitais žmonėmis ir gebėjimą adekvačiai vertinti realybę.

Ir kai suprantame, kad vaikai auklėjami tik suaugusiųjų asmeniniu pavyzdžiu – labai naudinga kartais įsivaizduoti save vaikų vietoje. Ir atminti, kad meilė daro stebuklus..

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !