Ateities pranašysčių ir prognozių metas

Tai jau tapo keista tradicija – metų pabaigoje kaip iš gausybės rago pasipila ateinančių metų prognozės ir pranašystės. Ir pranašaujama labai plačiai – ne tik ezoterikų ir astrologų rate, bet ir populiarių ekonomikos žurnalų viršeliuose.

Kasmet iškeliamos ir senosios pranašautojų iš gilios praeities prognozės, derinamos prie nūdienos įvykių ir vis naujai aiškinamos. Ir pranašų kasmet vis daugiau, o kartu – ir pranašysčių. Ir žmonės laukia jų, aptarinėja, nagrinėja.. Įdomu – kodėl?

Matyt, todėl, kad mūsų gyvenimo sistemoje nėra aiškios krypties – kur link einame ir ko siekiame, nėra vienijančių žmoniją bendrų tikslų visų gerovei, gyvenimas vis sunkėja, o tai reiškia, kad daugeliui žmonių ateitis atrodo miglota ir nesuprantama.

O tai, kas nesuprantama ir nežinoma – baugina, todėl žmonės intuityviai ieško visur atsakymų ar bent užuominų apie tai, kas jų laukia. Žmonės tiesiog negali gyventi nežinioje, be ateities perspektyvos – tokia jau mūsų prigimtis.

Be to, kasdieniniame informaciniame sraute, kuriame dominuoja negatyvumas, žmonės ieško menkiausios pozityvumo užuominos, nes motyvuoti gyvenimui gali tik pozityvi ateities perspektyva.

Tačiau ateities prognozuotojai taip pat nieko gero nežada – jų pranašystėse apstu negatyvių scenarijų žmonijai: nuo įvairiausių gamtos stichijų ir nelaimių – iki karų, epidemijų ir ekonominių krizių.

Ar verta pasitikėti tokiomis pranašystėmis ir kodėl jos dažniausiai negatyvios? Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į pačius prognozuotojus – kas jie, kuo remiantis pranašauja. Daugeliu atveju pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie kuriami tam, kad pritrauktų dėmesį, intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas ir baugintų.

Kad patikrintume tokių prognozių patikimumą – tereikia pažvelgti į tų autorių pernykštes ar kelių metų senumo prognozes ir pasitikslinti – kaip pildosi tai, kas buvo anksčiau prognozuota. Deja, tai daro retas žmogus..

Kita šio reiškinio pusė – prognozuotojo asmenybė ir jo atsakomybė už tai, ką jis daro. Jei jis dvasingas, išmintingas, gerai suprantantis pasaulinius evoliucinius procesus žmogus – jis jaučia atsakomybę už tai, ką jis kalba ir daro, nes suvokia, kad daro įtaką šimtams ir tūkstančiams žmonių.

Dvasingas žmogus gerai mato pasaulinių įvykių priežastis, tendencijas ir pasekmes, ir niekada nei savo kalbomis, nei veiksmais nedidins blogio, nejauks negatyvumu žmonių sąmonės. Jis gali papasakoti apie mūsų realybę ir nurodyti jos problemas, bet visada skatins ir įkvėps žmones gerinti ir harmonizuoti ją.

Mes gyvename evoliucinių pokyčių laikais – pereinamuoju laikotarpiu, kai atgyvenusi sistema bando išsaugoti savo pozicijas, o naujoji tik užgimsta žmonių sąmonėje. Todėl informacinėje erdvėje daug chaoso, manipuliacijų, netikrų pranašų ir atviro melo.

Tai neturi nieko bendro nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su bendra žmonijos gerove. Evoliucija yra judėjimas į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa – ir tai turi įkvėpti žmones, o ne bauginti.

Ilgalaikio negatyvios informacijos poveikio ir manipuliacijų žmonių sąmone pasekmė – žmonės nemato ryšio tarp pasekmių ir priežasčių, jie nemato visų pasaulį kankinančių problemų ištakų ir.. pasitiki manipuliatoriais.

Pokyčių pradžioje visuomet atrodo, kad viskas tik blogėja ir sunkėja, nes žmonės pradeda matyti visas klaidas ir negeroves, t.y., tai, ką reikia iš esmės keisti. Juk evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga.

Skaityti ar ne sekančių metų prognozes? Neskaitykime. Tikrai neverta – neterškime savo sąmonės papildoma negatyvumo doze. Gali būti, kad ne visi pranašautojai suvokia savo asmeninės atsakomybės lygį – kur link jie rodo kryptį žmonijai.

Todėl – nebūkime svetimų scenarijų skaitytojais, tapkime mūsų šviesios realybės Kūrėjais! Verčiau sutelkime savo dėmesį, savo geriausias dvasines savybes metų pabaigos šventėms – apgaubkime meile ir širdies šiluma savo artimuosius, draugus, gimines, kaimynus.

Mylėkime vieni kitus 🙂 ..

Geros, šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Palikite save ramybėje..

Palikite visus ramybėje, tame tarpe ir save, ir tuomet viskas atsistos į savo vietas.

Leiskite sau atsikvėpti.. Peržvelkite savo gyvenimą.. Ir pradėkite gyventi..

Mums nieko nesigauna tuomet, kai bandome kitus įsprausti į kažkokias savo taisykles ir lūkesčius. Kai norime kažką gauti iš kitų. Visiems kažką norime įrodyti..

Mes blaškomės, stengiamės atitikti, lygiuojamės į kitų pasiekimus, baiminamės atsilikti, rungtyniaujame.. Ir bėgame per gyvenimą lyg nuvaryti žvėreliai, besiblaškydami išstumdome kitus į šonus, bet nesugebame atrasti savo vietos..

O juk iš tiesų viskas paprasta.

Kiti mums duoda tai, ką gali ir kiek gali. Ir šito negalima pakeisti, nes ir mes kitiems duodame lygiai tiek, kiek galime ir ką galime.

Ir keista manyti, kad jei mums atrodo, jog žmogus gali duoti daugiau, tai mes būtinai turime jį priversti tai padaryti.. Neturime. Nes tai, kas gaunama dirbtinai – dirbtina ir išlieka..

Mes turime pasirinkimą – sutikti arba nesutikti. Ir visi kiti turi lygiai tokį patį pasirinkimą.

Mes puikiai mokame reikalauti iš gyvenimo, bet nemokame branginti praktiškai nieko iš to, ką turime. Mūsų užtenka labai trumpam, o paskui mes elgiamės kaip vaikai, laukiantys vis naujų dovanų ir atrakcionų.

Mes nieko nepaliekame ramybėje, net meilė susigūžia, pavargusi nuo santykių aiškinimosi ir nuoskaudų.. Vaikai atitolsta, nes mes primygtinai mokome juos to, ko patys nemokame.. Mylimi žmonės užsidaro, nes laukiame iš jų neįtikėtinų stebuklų, kuriuos patys išsigalvojame..

Mes ir save įspraudžiame į siaurus rėmus, neigdami savo duotybę, ir labiausiai pergyvename dėl to, kad neatitinkame to primetamo, išskirtinai pinigais matuojamo sėkmingo žmogaus idealo.

Todėl dar kartą: palikite save ramybėje! Palikite visus ramybėje!

Siekite harmonijos su savimi, o ne išskirtinės valdžios prieš kitus.

Mokykitės pabusti su džiaugsmu.. Mokykitės pastebėti žmonėse geriausia ir būtinai jiems tai pasakykite! Savo trūkumus jie ir be jūsų žino..

Išmokite mylėti be pavergimo – laisvai ir didžiadvasiškai, o ne įtariai ir pavydžiai. Išmokite gyventi visapusiškoje švaroje – nuo minčių iki išplautų langų..

Mokykitės mąstyti kūrybingai kiekvieną kartą, kai kažką darote, o ne automatiškai remtis paruoštais šablonais, kurie sugalvoti masių valdymui, bet ne kiekvieno atskiro žmogaus situacijų sprendimui.

Išmokite pasitikėti žmonėmis, kuriuos mylite, ir jūs pamatysite, koks gali būti dėkingas žmogus, kurį išlaisvino nuo žeminančios kontrolės..

Atgaukite ryšį su gamta – tai vienintelė aukščiausia jėga šioje planetoje.. Norite stebuklo – pasėkite sėklą į žemę. Norite tikro grožio – pažvelkite į metų laikų kaitos įvairovę.. Norite jėgų – išmokite išgirsti savo kūno kalbą ir palaikykite harmonijoje tai, ką gamta sukūrė..

Gamtos dėsniai paprasti. Ir nelaimingais mes tampame būtent tuomet, kai tuščiagarbiškai bandome juos padaryti sudėtingais..

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (66)

Kiekvieno iš mūsų išorėje gali būti daug kas: kiautas, skafandras, šarvai, kaukė, juokdario kepurėlė, futliaras, skydas.. Tačiau kiekvieno iš mūsų viduje yra švelni, tyra, šilumos ir meilės išsiilgusi siela.

Mes slepiame ją, mes vengiame į ją pažvelgti.. Todėl vaidiname kietus ir nepažeidžiamus, apsimetame šaltais ir atsainiais. Nes labai bijome būti įskaudinti, bijome smerkimo ir nepritarimo. Ir net nesusimąstome, kad tai trukdo mums būti laimingais..

O mūsų siela labai kantriai laukia, kol atitirpsime, kol suskils mūsų šarvai ir nukris kaukės. Ir vieną dieną būtinai sulaukia.. Nes niekas iš mūsų čia negimė būti nelaimingais.

************

Mums visiems dabar gyvybiškai trūksta dvasingumo.

Visi tai jaučiame, visi pavargome nuo abejingumo, cinizmo, neapykantos, šaltumo. Na, negalima gyventi vien pilku, niūriu gyvenimu: skaičiais, daiktais, politika, nauda, abejonėmis, išskaičiavimu, melu, baimėmis, pelnu..

Negalima gyventi be gyvenimo spalvų: kūrybinio polėkio, vienybės, meilės, harmonijos, santarvės, nuoširdumo, bendradarbiavimo visų gerovei. Daugiau jau negalima.

Pakanka pažvelgti mažam vaikui arba senoliui į akis, kad suprastume savo dvasinio nuopolio gylį.

************

Per jėgą nieko neveikia, viskas lūžta ir griūva. Draudimai, protestai, kova, spaudimas – visa tai aklavietė, nes grįsta griovimu ir prievarta. O prievarta visada neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu.

Ir tai patiria kiekvienas, kas bando jėga brautis ten, kur jo nelaukia. Priversti daryti tai, ko kitas negali arba nenori daryti. Bandyti įgyvendinti savo ambicijas kitų rankomis. Visa tai anksčiau ar vėliau sugriūva.

Nes viskas, kas geriausia, kas mus vienija ir sutelkia, yra įgyvendinama laisvai ir geranoriškai.

************

Blogis, negatyvumas labai lengvai mus užvaldo, jei bijome gyventi giliai, iš širdies. Paprasčiau gyventi nesigilinant, paviršutiniškai.. Mes išmokstame įveikti tas paviršiaus audras, o štai pasinerti į gilius apmąstymus kartais baisoka.

Todėl, kad gilūs apmąstymai atveda į akistatą su savimi – į tą tylos ir ramybės erdvę, kur mes susitinkame su savo sąžine ir tyliu sielos balsu. Ir tai neįprasta – taip tyra ir tikra, ir taip skiriasi nuo išorinio triukšmo, blaškymosi ir kovų.

Tyloje ir ramybėje mes turime ryšį su savimi tikruoju, savo dvasine stiprybe ir galime pamatyti viską, kas mums trukdo, o kas padeda išskleisti geriausias savo savybes. Mes neprieinami blogiui, kai turime ryšį su savimi.

************

Dvasingas žmogus – tarsi šviesos švyturys: jo šviesa siekia toli ir veikia visus, ką apšviečia. Ir jam nereikia kalbėti, įrodinėti, įkalbinėti – jis paveikia žmones savo būsena, savo vidine šviesa, kuri įžiebia ir kitų žmonių vidinę šviesą..

Ir pradeda vykti nuostabiausi įvykiai ir tikri stebuklai tų žmonių gyvenime: palengva keičiasi jų požiūris į gyvenimą, jų gyvenimo būdas, jų bendravimas su žmonėmis, jų sąveika su gamta ir visa gyvybe.. Ateina harmonija į jų gyvenimą.

Ir jie taip pat tampa šviesos švyturiais, savo vidine šviesa veikdami dešimtis ir šimtus žmonių,  su kuriais susiduria gyvenime.. O tie, savo ruožtu – dar šimtus ir tūkstančius, milijonus.. Gimsta visuotinė harmonija. Štai taip vyksta nepastebimos akiai, stebuklingos transformacijos mūsų planetoje.

Nelaukime guru, gelbėtojų ar vedlių – kasdieniniame gyvenime skleiskime savo vidinę šviesą.. Vienas dvasingas, geras žmogus gali labai, labai daug! Švieskime, tapkime svarbia ir tokia būtina bendrai gerovei pokyčių dalimi  🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Informacinis persisotinimas

Vis daugiau žmonių šiuolaikiniame pasaulyje skundžiasi išsiblaškymu, negebėjimu sutelkti dėmesį, apatija, užmaršumu, sunkumais įsimenant informaciją, negalėjimu skaityti ilgus tekstus.

Šios problemos dabar būdingos ir vyresnio amžiaus, ir vidutinio amžiaus, ir visai jauniems žmonėms – tai ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių profesijų žmonės.

Ir jie nelabai gilinasi, kodėl taip vyksta – jie viską pateisina nuovargiu, stresu ar amžiumi, nors visa tai nėra tikrosios priežastys. Ir, žinoma, dažniausiai bando tai išspręsti greičiausiu būdu – ieško stebuklingų piliulių smegenų veiklai gerinti..

Tačiau tikroji priežastis – tai išorinis informacinis srautas, kuriame dabar gyvena šiuolaikiniai žmonės. Kitaip tariant, žmonės beveik nuolatos, kartais ištisą parą, yra pasijungę prie informacinio srauto, todėl smegenys tiesiog nespėja visko apdoroti dėl informacinio persisotinimo.

Pavyzdžiui, tyrimais įrodyta, kad pastovūs interneto lankytojai dažniausiai perskaito tik apie 20% teksto, kuriuo susidomėjo, jie vengia ilgų pastraipų tekste. O nuolat pasijungę į internetą žmonės galiausiai pradeda skenuoti tekstą kaip robotai – skaito prabėgomis pavadinimą, pradžią, ieško raktinių žodžių, peršoka iš vienos pastraipos į kitą, paskaito pabaigą ir vertina informaciją tik iš pozicijos “persiųsti, pasidalinti“.

Dauguma šiuolaikinių žmonių sunkiai įveikia ilgus tekstus, nekalbant jau apie knygas. Net žmonės su gerais skaitymo įgūdžiais pastebi, kad ilgesnį laiką internete skaitydami tekstus, jie pradeda nesuvokti informacijos, todėl tenka skaityti vieną sakinį kelis kartus.

Taigi, gaunasi užburtas ratas: ilgų tekstų rašyti neverta, nes mažai kas juos skaito, o trumpai perteikti esmę ne visada įmanoma. Todėl masinė informacija darosi vis primityvesnė, su iššaukiančiomis antraštėmis ir bevertėmis vienadienėmis šokiruojančiomis temomis. Tai atbukina ir tekstų rašytojus, ir skaitytojus.

Nuolatinis informacinis srautas taip perkrauna žmogaus sąmonę, kad jis pasidaro vangus, išsiblaškęs ir paviršutiniškas. Jis sunkiai skaito, nerišliai rašo, jam sunku realiai bendrauti su žmonėmis. Jo kalboje apstu SMS žinučių lygio trumpinių, jaustukų, ištiktukų, bet jis taip puikiai fotografuoja “selfius“! Jis gyvena iliuzijoje, kad žino visas paskutines naujienas ir naujoves, nes nuolat nardo socialiniuose tinkluose.

Tačiau tas nuolatinis pasijungimas į informacinį srautą galiausiai virsta tikrų tikriausia priklausomybe – dauguma žmonių nepaleidžia iš rankų savo telefonų, planšečių, “smartfonų“, “aifonų“. Jie nepaleidžia jų iš rankų namuose, darbe, gatvėje, automobilyje, parduotuvėje, o atjungimas nuo interneto kelioms valandoms, nekalbant jau apie kelias dienas, sukelia jiems įtampą, paniką, nerimą.

Todėl jokios stebuklingos tabletės, maisto papildai ar kitokie išoriniai būdai sumažinti šią įtampą nepadės. Reikia tiesiog atgauti sveiką nuovoką ir naudotis mobiliuoju ryšiu išskirtinai pagal paskirtį ar iškilus būtinybei. Vienintelis būdas – maksimaliai riboti kasdieninį informacinį srautą ir sąmoningai rinktis būtiną informaciją.

Ir nepasiduokime tuštybei – tarsi tik su naujausiomis mobiliojo ryšio priemonėmis mes esame pažangūs, šiuolaikiški ir apsišvietę.. Didžioji dalis informacijos internete yra ne tik bevertė, bet ir kenksminga, nes ne tik sukelia psichinę įtampą, bet ir iškreipia pasaulėžiūrą bei nuovoką apie tikrąsias gyvenimo vertybes.

Skirkime daugiau laiko realiam, gyvam, nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis.. Dažniau surenkime išvykas į gamtą, skaitykime knygas, kurkime.. Tai, kas tikrai vertinga ir svarbu gyvenime, mes jaučiame širdimi ir sužinome iš asmeninės patirties arba iš dvasingų žmonių išminties.

Tiesiog būkime sąmoningi, būkime budrūs. Puiku, kad gyvename informacinės gausos, didelių permainų ir evoliucinio proveržio laikais, bet – atidžiai rinkimės, kam iš tiesų verta skirti savo dėmesį ir savo gyvenimo energiją.

Parengė ruvi.lt

Šviesios savaitės mums visiems 🙂 !

Skirtinga vaikystė

Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:

– Įdomu, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Turėjo būti labai nuobodu?..

Tėvas atsakė:

– Dukrele, o kaip gyvena dabar jūsų karta be knygų skaitymo, užuojautos kitam, kuklumo, orumo, vienybės, nuoširdaus bendravimo? Be meilės.. Supranti, dabar visa tai baigia išstumti technologijos, o mes tuo gyvenome, todėl skaitau, kad esame laiminga karta..

– Laiminga?  – nustebo duktė.

Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:

– Žinai, mes nesėdėjome visą dieną prie televizoriaus, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus.. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete.. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.

Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, ir stiprino mus liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.

Duktė susidomėjusi sukluso..

– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Mūsų tėvai nebuvo turtingi, jie nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo.. Mes klausėme savo tėvų, nes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.

Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus vaišino kukliu, bet sveiku maistu. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!

Taip, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs.. Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!

Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, o gyvas ir tiesioginis! Ir to neišmokys ir nepakeis jokios technologijos. To, dukrele, jūs dabar galite pasimokyti iš mūsų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio 🙂 !