“Nekalta“ kritika

Iš pradžių pasakys: tau reikėtų kitaip apsirengti. Paskui pasakys, kad reikia sulieknėti. Paskui – kad reikia energingiau gyventi ir žiūrėti į viską linksmiau! Optimistiškiau. Ir nesiskųsti. Pakeisti šukuoseną reikia. Perskaityti madingą knygą ir filmus savišvietai pasižiūrėti.

O kai sulieknėsi, pakeisi šukuoseną, kitaip apsirengsi ir pradėsi optimistiškai šypsotis, tau pasakys, kad tu jau per sena. Ir ką tuomet daryti?

Taip vienas vyras pasakė žmonai, su kuria dvidešimt penkis metus kartu pragyveno. Kai ji, vilkėdama madingą sportinį kostiumą, ėjo su juo į sudėtingą žygį su sunkia kuprine už nugaros.

Visą gyvenimą ji lieknėjo, plušėjo sporto salėje, stiprino presą ir darė tik tas šukuosenas, kurios patiko jos vyrui. Ir žiūrėjo filmus, kurie jam patiko. Ir skaitė knygas, kurias jis rekomendavo.

O per atostogas plaukė upėmis ir laipiojo kalnais. Ir vakarais prie laužo, vaikydama įkyrius uodus, dainavo dainas, kai vyras grojo gitara. Vyras mėgo būtent tokias atostogas. Todėl žmona viską darė taip, kaip jam patinka. Klausėsi kritikos. Stengėsi.

O paskui jis supyko, kad ji per lėtai eina su kuprine. Ir pasakė: tu jau per sena! Ir ką daryti su tokia kritika? Tai ne svoris ir ne šukuosena. Ne naujas filmas apie kosminę sąmonę, kurį galima pasižiūrėti.

Penkiasdešimt metų niekur nedėsi. Ir pasidaro sunku tempti kuprinę ir brautis per brūzgynus, dainuojant dainas… Ketvirtį amžiaus žmogus darė viską, ko norėjo kitas žmogus – kad išsaugotų santuoką. Kad mylėtų. Kad būtų savitarpio supratimas.

O paskui vyras dideliais žingsniais nuskubėjo tolyn. O ji sėdėjo ant kuprinės ir verkė – ji labai pavargo. Kaip mažas nykštukas, sėdėjo miške ir verkė. Be jokio optimizmo. Todėl, kad gyveno ne taip, kaip norėjo: marino save badu, prakaitavo sporto salėje, klaidžiojo miškais ir lipo į kalnus per atostogas.

O ji taip norėjo visai kitko: tylių vakarų prie jūros, norėjo kepti pyragėlius, kartais nueiti į kiną pasižiūrėti melodramos, turėti ilgus plaukus, kartais pagulėti su knyga ant sofos, nueiti į teatrą su gražia suknele…

Ji gyveno ne taip, kaip norėjo. Ji darė tai, kas patiko vyrui. Ji nenorėjo jo prarasti! O jis pasakė, kad ji sena ir paliko ją miške – ko gi ji taip lėtai velkasi?

Ji patraukė į stotį, palikusi miške tą sunkią kuprinę. Bilietui į traukinį pakako, o tai jau gerai. Važiavo ir žiūrėjo pro langą į niūrų mišką, iš kurio ji taip stebuklingai ištrūko…

Ji ištrūko. O kažkas – ne. Ir iki šiol lieknėja, kerpasi, ilsisi ir valgo ne taip, kaip norėtųsi, o taip, kaip reikia kitiems. Ir be reikalo. Todėl, kad paskui vis vien gali mesti miške. Nes mes per senos ir per lėtai tempiame kuprinę…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s