Minimalizmas be fanatizmo

Mūsų dienomis minimalizmas labai populiarus: mes galime atrasti ne tik daug straipsnių su patarimais šia tema, bet ir labai savotiškų šio gyvenimo būdo interpretavimų.

Vieni žmonės minimalizmą supranta kaip išskirtinai interjero dizaino kryptį – didelės erdvės, mažai spalvų, mažai baldų, arba, atvirkščiai – mažos erdvės ir labai asketiška buitis.

Žmonės, kurie bando pasveikti nuo vartotojiško gyvenimo priklausomybių, minimalizmą supranta tik kaip nereikalingų daiktų atsikratymą pagal formulę “perku-išmetu“.

Nemažai jaunimo minimalizmą supranta labai tiesiogiai: asmeniniai daiktai, kurie telpa į vieną kuprinę, dviratis arba mažas automobilis, nedidelis butas su būtiniausiais daiktais, ir – minimumas įsipareigojimų gyvenime.

O kaip yra iš tiesų? Žinoma, geras bet koks būdas, kuris mus moko sąmoningai tvarkyti savo gyvenimą, suprasti tikruosius poreikius, vadovautis bendražmogiškomis dvasinėmis vertybėmis ir tobulėti.

Tačiau būtent minimalizmo filosofija padeda atsikratyti visko, kas trukdo žmogui suprasti save patį, nes įsitraukęs į bėgimą paskui norus ir troškimus, žmogus paskęsta tarp daiktų, pramogų ir vis naujų įgeidžių, o tai sukelia nuolatinį stresą ir galiausiai – sveikos nuovokos praradimą.

Minimalizmas – tai gyvenimo būdas. Ne interjero ar drabužių mada ir ne skausmingas savęs ribojimas. Tai gyvenimo būdas, kuris padeda atgauti sveiką nuovoką ir sąmoningai įvertinti materialių daiktų vaidmenį mūsų gyvenime. Tai vartotojiško gyvenimo priešingybė.

Juk vartotojiškas gyvenimas – tai daugybė primetamų dirbtinų poreikių, kuriuos žmonės galiausiai pradeda laikyti būtinybe ir kurie neretai perauga į liguistą priklausomybę nuolat pirkti.

Minimalizmas – tarsi budizmo filosofijos atgarsis, atėjęs iki mūsų dienų.. Juk budizmas nurodo, kad visų mūsų problemų ir nusivylimų šaltinis yra norai!  Ir jei mes nuolat vaikomės geidžiamų objektų – tampame nuolatinių nusivylimų aukomis. Budizmas moko valdyti savo mintis ir atpažinti iliuzinius apribojimus, kurie atveda į konfliktą su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Todėl minimalistinį gyvenimą galime pavadinti sąmonės nušvitimu – kai žmogus žvelgia į savo gyvenimą ir aiškiai pamato – kas jam trukdo harmoningai gyventi ir kas gyvenime yra iš tiesų svarbu ir reikalinga.

Svarbiausias dalykas, ko išmokstame gyvendami minimalistiškai – tai sąmoningas požiūris į gyvenimą. Sąmoningas žmogus intuityviai siekia aiškumo: tiesos, santarvės, sąžiningumo su savimi ir kitais žmonėmis, vienybės, gyvenimo pilnatvės.

Paprastumą, kurį propaguoja minimalizmas, pasiekiame atsikratę visko, kas padaro mūsų gyvenimą painiu ir sudėtingu. Tai liečia visas gyvenimo sritis: informaciją, buitį, mitybą, bendravimą, darbą, laisvalaikį, pomėgius.. Viskas turi būti natūralu, tikra ir tikslinga.

Todėl nuolat pirkdami vis naujus daiktus ir juos išmesdami, mes negalime sakyti, kad jau gyvename minimalistiškai. Arba –  fanatiškai save viskame ribodami. Arba – įsirengę minimalistinio dizaino interjerą ar pirkdami natūralių medžiagų daiktus ir rūbus.

Minimalizmas – pirmiausiai mūsų sąmonės būsena: tyra, šviesi, kūrybinga. O kokia mūsų sąmonė – tokia ir mūsų realybė.. Nes sąmonė – mūsų gyvenimo pagrindas ir pradžių pradžia: jos įtakojamas, formuojasi mūsų elgesys ir visas gyvenimas.

Pasirinkę minimalizmą, turime pažvelgti giliau į jo esmę – tai gyvenimo būdas, tai kelias į paprastumą. Ir būtent tame paprastume slypi Tiesa..

Parengė ruvi.lt

Gražios savaitės mums visiems 🙂 !