James Everingham – Guardian

Reklama

Apie Bjaurųjį Ančiuką

Bjaurusis Ančiukas gyveno pakankamai gerai. Juo rūpinosi mama – Antis, o broliai ir seserys ančiukai linksmai klegėjo šalia. Jį reguliariai maitino ir niekas jo neskriaudė.

Ir gerus patarimus, pamokymus dalino, ir gyventi mokė. Kaip teisingai letenėles dėlioti, kaip gagenti, kaip elgtis ir ko laukti iš gyvenimo. O Bjaurusis Ančiukas jautėsi nelaimingas, toks nelaimingas, kad vieną dieną išėjo iš paukščių kiemo, mesdamas iššūkį pavojams.

Taip ir žmogui kartais nepakeliamai sunku kažkokioje aplinkoje – šeimoje ar darbe. Nors visi aplink ir sako, kad taip ir turi būti. Reikia gyventi pagal taisykles. Mokytis, dirbti ir teisingai letenėles dėlioti. Ir vesti, ir ištekėti – taip, kaip priimta.

Bjaurusis Ančiukas iš tikrųjų buvo gulbė, todėl jam ir buvo blogai. Esmė kartais ne aplinkoje, ne artimuosiuose, ne bendradarbiuose. Ir ne mūsų trūkumuose. O tiesiog žmogus – ne toks. Kitoks. Ne toks, kaip jo aplinka.

Todėl jis negali savęs išreikšti, susirasti antrosios pusės ir tiesiog pasijusti laimingu – nes jis gyvena svetimą gyvenimą. Todėl reikia ieškoti savų. Savo aplinkos. Keisti bendravimo ratą ir gyvenimo vietą.

Tai labai sunku – leistis į ilgą kelionę, be jokių garantijų. Ir pakeisti profesiją, ir pradėti bendrauti su naujais žmonėmis, ir naujai pažvelgti į save ir savo gyvenimą. Tačiau be šito galima pražūti – iš ilgesio ir dvasinės vienatvės.

Apie kurią kiti žmonės sako: “Kokia dar dvasinė vienatvė? Ką jūs čia prisigalvojate? Štai kiek žmonių aplink!“ Taip, daug. Daug kviestų, bet mažai savų. Ir reikia rasti savyje jėgų, kad surastum savus – jie tikrai kažkur yra, mes tai miglotai jaučiame dar nuo vaikystės.

Ir kiti jaučia – ir tai juos erzina. Todėl ir dalina patarimus, kaip teisingai letenėles dėlioti. Ir pataria mažiau galvoti…

Kartais pabėgimas iš įprastos aplinkos – vienintelis būdas išsigelbėti ir surasti savus.

Autorė – A. Kirjanova, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (62)

Paskendęs tiksluose – tai šiuolaikinio žmogaus būsena. Primetami materialaus komforto ir gerovės idealai, jų siekimo būdai ir orientacija į galutinį rezultatą, o ne į sąmoningumą momente “čia ir dabar“ – visa tai laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.

Taip, gyvenimas šiandien – bėgimas be sustojimų..Tokia įtampa provokuoja ne tik psichikos perkrovas, bet ir begalę organizmo sutrikimų – raumenų ir kraujagyslių spazmus, hipertoniją, osteochondrozę, opaligę ir t.t..

Žmonės bijo kažkur nesuspėti, kažką praleisti, kažko svarbaus nepasiekti.. Bijo aplinkinių nuomonės ir nepritarimo. Baimę lydi dar ir kaltės jausmas, kuris taip pat griauna psichiką ir sveikatą, iškreipia žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą.

Ir tai ne atsitiktinumas ar žmonių keistumas. Sistema mums tikslingai primeta tokias gyvenimo sąlygas ir taisykles, kurios įtraukia mus į skubėjimą, blaškymąsi ir bėgimą, sukuria dirbtinas problemas ir rūpesčius.

Galiausiai žmonės tampa priklausomi nuo tokio gyvenimo būdo, nes net neturi laiko susimąstyti apie savo gyvenimą, todėl jis atrodo jiems vienintelis įmanomas. O priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, nes tokiu būdu bando įrodyti kitiems savo reikšmingumą, o sau – susikurti laisvės iliuziją.

Bet tik laisvi žmonės gali sukurti tikrą gerovę, grožį ir harmoniją. Laisvė – vidinė žmogaus būsena, jo vidinė stiprybė ir dvasinė prigimtis: tai orumas, sąžiningumas, atsakomybė ir gilus tiesos pojūtis.

Laisvo žmogaus niekas negali pavergti, įtakoti ar palaužti – jis bet kokiose sąlygose elgiasi teisingai. Jis harmonizuoja šį pasaulį.

************

Dar prieš šimtmetį vienas garbiausių pasaulio fiziologų, akademikas I. Pavlovas padarė svarbią išvadą savo ilgamečių tyrimų dėka – jis tvirtino, kad žmogus gali išgyventi 150 ir daugiau metų, o trumpesnį gyvenimą jis skaitė prievartos prieš organizmą rezultatu (žalingi įpročiai, neteisinga mityba ir gyvenimo būdas ir t.t..)

Ir tai ne juokai, o pagrįsta mokslininko išvada, ir tvirtinimai, kad, esą, tik medicinos dėka žmonės dabar gyvena ilgiau, o prieš šimtmetį gyveno vos 30-40 metų – švelniai tariant, yra netiesa.

Nutylimi istoriniai faktai, kad mūsų protėviams šimto metų amžius buvo įprastas dalykas – mes iki šiol amžiumi vadiname ir žmogaus gyvenimo amžių, ir istorinį šimto metų laikotarpį. Taigi – žmogaus gyvenimo trukmės “matavimo vienetas“ buvo šimtas metų!

Niekas neneigia medicinos pasiekimų – ji tikrai reikalinga, bet įvairių ligų ir sergančių žmonių tik daugėja, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad žmonių sveikata priklauso ne tik nuo medicinos.

Akademiko I.Pavlovo paminėta prievarta prieš organizmą – tai šiuolaikinis gyvenimo būdas: mes esame atitrūkę nuo gamtos, natūralių gyvenimo ritmų ir natūralios mitybos, harmoningos sąveikos su aplinka ir žmonėmis..

Mes gyvename, maitinamės ir bendraujame nesveikai, todėl prarandame jėgas ir sveiką nuovoką, išsekiname psichiką ir sveikatą.

Gyventi ilgai ir laimingai – reiškia gyventi palaikant kūno ir sielos pusiausvyrą: suprasti savo organizmo poreikius, atkurti sveiką sąveiką su gamta, išmokti gyventi harmonijoje ir vienybėje su žmonėmis ir visa gyvybe. Tuomet ilgas gyvenimas bus laimingas ir prasmingas..

************

Tai, kad žmonija vis aiškiau suvokia mūsų realybės problemas ir pradeda suprasti, kad tik dvasinės vertybės mus palaiko ir veda evoliucijos keliu, reiškia viena: žmonija yra pasiruošusi žengti į sekančią evoliucijos pakopą.

Mes negalime stovėti vietoje ar eiti ratu – Visatoje viskas evoliucionuoja, keičiasi ir vystosi, o kiekvienas etapas tampa laipteliu sekančiam etapui. Viskam skirtas tam tikras laikas, todėl vieno ciklo pabaigą keičia kito ciklo pradžia, ir tai vadinama pereinamuoju laikotarpiu, arba – perėjimu iš vieno ciklo į kitą.

Perėjimo procesas – tai išvadų iš patirties laikas ir sąmoningas atsisakymas nuo to, kas stabdo evoliuciją. Nelengvas periodas, nes dar veikia senojo ciklo inercija, kurią palaiko senosios realybės žmonių mąstymo šablonai.

Tai tarsi senosios operacinės sistemos keitimas kompiuteryje į naują tobulesnę sistemą – senoji atgyveno, todėl ją reikia keisti nauja ir išmokti ja naudotis. Taip ir mūsų gyvenime: naujas ciklas – naujos nepažįstamos energijos ir būsenos, naujos galimybės ir visiškai kitoks gyvenimas.

Ir tai ne krachas, ne tragedija, o vieno ciklo pabaiga ir – kito pradžia, kuomet natūraliai gimsta poreikis augti, tobulėti, eiti į priekį.. Ir nors inercija dar stabdo, o nauja nepažįstama realybė baugina, bet širdyje dauguma žmonių jau jaučia šviesių, gerų pokyčių būtinybę.

Ir nerimas prieš nežinomybę – suprantamas, nes labai ilgai gyvenome tamsoje, o dabar mums įžiebė ryškią šviesą, prie kurios dar akys turi priprasti, o ir praregėję pamatome ne pačią šviesą, o apšviestus tamsiausius mūsų senosios realybės užkampius, kurių tamsoje nematėme ir kurie šviesoje baugina.

Atsitieskime, apsivalykime nuo kaustančių egoizmo iliuzijų, baimių ir melo. Atverkime širdis, pažvelkime vieni kitiems į akis, pajuskime vienybę ir pradėkime skleisti savo širdies šilumą žmonėms, Žemei ir visai gyvybei – tai ir bus naujosios realybės kūrimo pradžia 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Projektas “Venus“: realūs žingsniai

Masinio informavimo priemonės vis dažniau kalba apie aštrėjančias socialines ir ekologines problemas, bet ar dažnai mes girdime apie šių problemų sprendimo būdus?

Projektas “Venus“ turi ne tik pasiūlymus, bet ir detalų planą – kaip sukurti naują gyvenimo sistemą, kuri atves žmoniją į taikos, visuotinės gerovės, harmonijos su gamta ir stabilaus vystymosi epochą.

Viena iš svarbiausių išvadų, kurią padarė projekto kūrėjai – dauguma destrukcinių elgesio modelių šiuolaikinėje visuomenėje yra tiesioginė nežmoniškų gyvenimo sąlygų piniginėje sistemoje pasekmė.

Projekto “Venus“ pagrindas – ne tik naujausios pažangios ir nuolat besivystančios technologijos, tarnaujančios bendrai gerovei, bet ir bendražmogiškos dvasinės vertybės ir idealai, kurie sudaro sąlygas ir galimybes visiems žmonėms dalyvauti bendros gerovės kūrime.

Svarbus projekto faktorius – socialinis reikšmingumas – tai visuotinė gerovė, o ne pelno siekimas. Atvirumas, skaidrumas, veiksmų tikslingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, vienybė, bendri tikslai, gebėjimas dirbti ir kurti visų gerovei vienija žmones ir skatina jų geriausias savybes ir gebėjimus.

Nuo pat projekto įkūrimo pradžios jo sumanytojas futurologas, išradėjas Žakas Fresko ir jo kolegė Roksana Medouz ne tik pasakojo visuomenei apie projekto pasiūlymus – leido knygas, videofilmus, skaitė paskaitas, bet ir atliko konkrečius darbus, kad pademonstruotų savo idėjas – Floridos valstijoje, 10 hektarų plote, buvo sukurtas tyrimų centras, kuriame galima pamatyti įvairias siūlomas naujas technologijas, įrenginius ir pastatus.

Projektas “Venus“ – gyvas, veikiantis, nuolat besiplečiantis, pritraukiantis vis daugiau žmonių. Jis realiai parodo žmonėms, kad yra kitas gyvenimo kelias – kūrybos, bendradarbiavimo, taikos, vienybės ir nuolatinio vystymosi kelias, kuris atitinka daugumos šiuolaikinių žmonių lūkesčius.

Projektas “Venus“ skatina pozityvų ateities matymą ir realų projekto įgyvendinimo planą, o tai labai svarbu esamos sistemos išvargintiems, nusivylusiems gyvenimu žmonėms.

Taigi, projektas “Venus“ siūlo šiuos konkrečius perėjimo iš senosios sistemos į naująją žingsnius:

  • Pasauliniu mastu pripažinti Žemės resursus visos žmonijos paveldu.
  • Panaikinti visas dirbtines sienas, skiriančias žmones.
  • Pereiti iš atskirų nacionalinių ekonomikų piniginės sistemos į pasaulinę – į resursus orientuotą ekonomiką.
  • Visiems prieinamų koordinacinių centrų sukūrimas, kuriuose bus matomi visi resursai, jų paskirstymas ir panaudojimas, visi projektai ir organizacijos.
  • Gamtos atstatymas, išvalymas.
  • Miestų, transporto sistemų, žemės ūkio ir pramonės įmonių rekonstrukcija – į ekologiškai švarius, energiją taupančius ir gebančius patenkinti visų žmonių poreikius.
  • Palaipsninis pilnas atsisakymas tokių valdymo formų, kaip korporacijos (vietinės, nacionalinės ir transnacionalinės).
  • Pasikeitimas technologijomis ir jų panaudojimas visų tautų labui.
  • Tik aukščiausios kokybės produkcijos gamyba viso pasaulio žmonėms.
  • Visų didelių statybos projektų išankstiniai tyrimai, kad būtų ištirtas poveikis supančiai aplinkai.
  • Žmonių kūrybinio potencialo ir prigimtinių gabumų visapusiškas skatinimas, švietimo sistemos reorganizacija.
  • Praeities atgyvenų (nacionalizmo, fanatizmo) atsikratymas, keliant žmonių išsilavinimą.
  • Bet kokių rūšių elitarizmo pašalinimas, įskaitant techninį.
  • Metodologijų kūrimas, remiantis moksliniais tyrimais ir faktais, o ne atsitiktinėmis nuomonėmis.
  • Žmonių aprūpinimas ne tik viskuo, kas būtina gyvenimui, bet ir ugdymas bei lavinimas, stimuliuojantis žmonių mąstymą.
  • Informacinis ir emocinis žmonių paruošimas permainoms.

Tai tik pagrindiniai pirmieji žingsniai, kurie savaime skatins sekančius žingsnius. Projektas “Venus“ – ne svajotojų utopija, jis siūlo ne revoliucinį, o evoliucinį kelią, kuris yra įgyvendinamas, ir naujų technologijų bei žmonių vieningo darbo dėka labai greitai pagerins visų žmonių gyvenimą.

Tai – realūs tikslai, kuriems įgyvendinti reikia tik sukauptų žinių pritaikymo. Vieninteliai apribojimai – tai senosios sistemos plačiai skleidžiami mąstymo šablonai. Bet senoji sistema išseko ir išsigimė, o žmonija jau subrendo evoliuciniams pokyčiams, kurie neišvengiami. Ir tai bus pozityvūs pokyčiai visai žmonijai.

Iš Žako Fresko knygų ir paskaitų, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mokyklos laikų istorijos :) ..

Ko gero, kiekvienas moksleivis, gavęs užduotį parašyti 2 lapų apimties rašinį, pagalvoja: “Platus šriftas.. dideli tarpai tarp eilučių.. Įveiksiu!..“

************

Mokslo metų pabaigoje mokytojai pasidalina į dvi grupes. Vieni sako: “Gerai, ilsėkitės, pažymiai jau surašyti.. Kiti sako: “Neatsipalaiduokite, mes dar suspėsime išmokti 4 temas ir parašyti 3 testus!..“

***********

Važiuoju iš mokyklos namo, jaučiuosi pavargusi ir išalkusi. Atsisėdu į laisvą vietą autobuso gale. Vienoje iš stotelių įlipa pagyvenusių moterų būrelis, viena iš jų atsistoja šalia manęs. Atsistoju, ir nežiūrint į moters atsisakymą, įkalbu ją atsisėsti į mano vietą.

Atsistoju šalia moters ir išgirstu, kad ji kažko ieško savo krepšyje. Paskui nusišypso ir ištiesia man pakelį bandelių.. Sugraudinta dėkoju ir išlipu savo stotelėje. Netikėtas gerumas sušildo.. Nuotaika kaipmat pasitaiso.

************

Mano sūnus – pirmokėlis. Dažnai kalbamės su juo apie mokyklą, apie pirmuosius įspūdžius.

O vieną dieną jis atsargiai manęs klausia:

– Mamyte, o jei mokykloje blogai mokaisi ir išdykauji per pertraukas, tuomet sugrąžina į darželį?

Teko jį nuliūdinti..

************

Trečioje klasėje susiruošėme su draugėmis į kiną. Iki seanso pradžios buvo daug laiko, todėl nuėjome prie upės. Iš pradžių mėtėme į vandenį plokščius akmenėlius, skaičiuodamos, kiek kartų jie šoktels vandens paviršiumi, o paskui spyrėme į vandenį didesnius akmenis, norėdamos sukelti bangas.

Per vieną tokį spyrį kartu su akmenimis į vandenį išslydo ir vienas iš mano naujųjų batelių.. Pagaliu pasiekti jo nesugebėjome, tik dar labiau pastūmėme nuo kranto. Pravirkau.

Pro šalį ėjo vaikinas, pamatė mus, pribėgo, įbrido į vandenį, ištraukė mano batą ir užmovė man ant kojos. Pasijutau Pelene..

************

Vienoje iš pradinių klasių susirgo mokytoja, todėl pavaduoti ją atėjo kita mokytoja. Per tą savaitę, kai vaikus mokė naujoji mokytoja, tėvai pastebėjo, kad vaikai pradėjo geriau rašyti – rašė gražiau tuos visus kabliukus ir ratukus ir drąsiau jungė juos į raides.

Pasirodo, kad skirtingai nei ankstesnioji mokytoja, kuri raudonu rašikliu pabraukdavo mokinių klaidas, naujoji mokytoja žaliu rašikliu pabraukdavo tas vietas, kurios gaudavosi mokiniams geriau. Todėl vaikai pradėjo stengtis atkartoti tai, kas jiems geriausiai sekėsi..

************

Per savo gimtadienius esu gavusi daugybę įvairiausių dovanų – gėlių, žaislų, brangios elektronikos, drabužių.. Bet pačią nuostabiausią dovaną gyvenime man padovanojo draugės pradinėje mokykloje – ant didelio popieriaus lapo jos tiesiog nupiešė smagią istoriją apie mūsų draugystę, kur aš buvau pagrindinė herojė.

Ir kiek nuoširdumo, kiek kruopštaus darbo į tai buvo įdėta.. Praėjo daug metų, bet ši dovana iki šiol sukelia man šilčiausius jausmus.. Ir draugaujame mes visos iki šiol..

************

Parengė ruvi.lt

Gražaus, šilto savaitgalio ir saulėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Vienos Mokytojos pasakojimas

Jau metus aš dirbu fizikos mokytoja nedidelio miestelio mokykloje, ir jau galiu padaryti išvadas iš savo darbo patirties.

Kai atėjau į mokyklą, nuolat girdėjau mokytojus kalbant, kad vaikai dabar sunkūs, nesuvaldomi, “na, tiesiog kažkoks košmaras“.. O viena iš mano kolegių man tiesiai pasakė: “Jei rasi geresnį darbą, bėk iš čia, nes net neįsivaizduoji, su kuo mes čia susiduriame“.

Bet tai netiesa! Vaikai yra vaikai, tiesiog dabar jie kitokie – jie nori dialogo, bendravimo, svarstymų ir įrodymų visko, ką mokytojai jiems sako. Jie nenori mašinalaus žinių kalimo, jiems tai neįdomu.

Vaikai nori atsakymų į iškylančius klausimus pamokų metu, nori praktinio žinių pritaikymo pavyzdžių. Gaila, kad mokytojai dažnai to nenori priimti, jie nori paklusnių, nuspėjamų, tyliai vykdančių užduotis vaikų.

Mano dėstymo metodas labai paprastas – leisti vaikams kalbėti, ir klausyti, ką jie sako. Leisti jiems abejoti tuo, kas parašyta vadovėlyje, leisti suklysti, o paskui kartu išsiaiškinti klaidas. Išmokyti mąstyti ir netikėti aklai tuo, kas sakoma – tik taip mes išugdysime vaikus, kurie mąsto kūrybingai.

Mokytojas – žinių laidininkas ir skleidėjas, kuris įdomiai ir suprantamai pateikia informaciją vaikams. Mokytojas – ne idealus asmuo, kuris viską žino geriausiai, jis turi būti atviras geranoriškam dialogui su vaikais, o esant reikalui – gebėti pripažinti savo klaidas.

Taip ne kartą yra nutikę ir man – kartais praleisdavau kokią raidę žodyje ar per skubėjimą nepadėdavau kablelio sakinyje. Ir kai vaikai nurodydavo mano klaidas, aš jas ištaisydavau ir atsakydavau: “Sutinku, ačiū, kad pastebėjote.“

Štai ką reiškia girdėti vaikus ir priimti jų pastabas. Kai ramiai į tai reaguojate, tarp jūsų ir vaikų užsimezga geranoriškas tarpusavio ryšys ir pagarba, o mokymosi procesas vyksta be spaudimo ir įtampos.

Ir dar aš stengiuosi pastebėti tai, kas svarbu vaikams – ne tik pagirti už žingeidumą ar pažangą moksle, bet ir pamatyti naują vaiko šukuoseną ar pagirti kuklios mergaitės apsirengimą. Juk geranoriškame bendravime svarbi kiekviena smulkmena..

Jaučiu atsakomybę ir už tai, kaip aš atrodau mokykloje – žinau, kad šimtai mergaičių kasdien žiūri į mane. Į mokyklą rengiuosi klasikiniais rūbais ir santūriai – tai taip pat auklėjimas pavyzdžiu, ugdantis skonį bei išvaizdos ir vietos, į kurią einame, atitikimo suvokimą.

Darbe su vaikais laikausi dar vienos svarbios taisyklės – aš niekada nesakau mokinio pažymio visai klasei girdint. Aš nelyginu vaikų vieno su kitu, nes žinau, kad būtent palyginimai – skirstymai į gerus ir blogus, pažangius ir atsilikusius, sukelia depresijas ir kompleksus  vaikams.

Pažymys – tai tik vaiko žinių, pamokų dinamikos įvertinimas. Koks tas pažymys – priklauso ne tik nuo mokinio, bet ir didele dalimi – nuo mokytojo, nuo to, kaip jis organizuoja mokymosi procesą, kokius santykius sukuria su vaikais.

Nors.. viešą pagyrimą taikau labai dažnai.. Tai ta pati taisyklė – pastebėti tai, kas vaikams svarbu.

Ir dar – ir tai svarbiausia! – mylėkime ne tik savo specialybę, bet ir vaikus. Tuomet mokykla vaikams bus ne nemaloni prievolė, o šviesos ir žmoniškumo kalvė. Juk mokytojų rankose – ne tik vaikų, bet ir viso pasaulio ateitis..

Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt

Sveikinimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus – smagaus susitikimo su draugais, išminties ir geranoriškumo, kantrybės, žingeidumo ir kūrybingumo 🙂 !