Jau metus aš dirbu fizikos mokytoja nedidelio miestelio mokykloje, ir jau galiu padaryti išvadas iš savo darbo patirties.
Kai atėjau į mokyklą, nuolat girdėjau mokytojus kalbant, kad vaikai dabar sunkūs, nesuvaldomi, “na, tiesiog kažkoks košmaras“.. O viena iš mano kolegių man tiesiai pasakė: “Jei rasi geresnį darbą, bėk iš čia, nes net neįsivaizduoji, su kuo mes čia susiduriame“.
Bet tai netiesa! Vaikai yra vaikai, tiesiog dabar jie kitokie – jie nori dialogo, bendravimo, svarstymų ir įrodymų visko, ką mokytojai jiems sako. Jie nenori mašinalaus žinių kalimo, jiems tai neįdomu.
Vaikai nori atsakymų į iškylančius klausimus pamokų metu, nori praktinio žinių pritaikymo pavyzdžių. Gaila, kad mokytojai dažnai to nenori priimti, jie nori paklusnių, nuspėjamų, tyliai vykdančių užduotis vaikų.
Mano dėstymo metodas labai paprastas – leisti vaikams kalbėti, ir klausyti, ką jie sako. Leisti jiems abejoti tuo, kas parašyta vadovėlyje, leisti suklysti, o paskui kartu išsiaiškinti klaidas. Išmokyti mąstyti ir netikėti aklai tuo, kas sakoma – tik taip mes išugdysime vaikus, kurie mąsto kūrybingai.
Mokytojas – žinių laidininkas ir skleidėjas, kuris įdomiai ir suprantamai pateikia informaciją vaikams. Mokytojas – ne idealus asmuo, kuris viską žino geriausiai, jis turi būti atviras geranoriškam dialogui su vaikais, o esant reikalui – gebėti pripažinti savo klaidas.
Taip ne kartą yra nutikę ir man – kartais praleisdavau kokią raidę žodyje ar per skubėjimą nepadėdavau kablelio sakinyje. Ir kai vaikai nurodydavo mano klaidas, aš jas ištaisydavau ir atsakydavau: “Sutinku, ačiū, kad pastebėjote.“
Štai ką reiškia girdėti vaikus ir priimti jų pastabas. Kai ramiai į tai reaguojate, tarp jūsų ir vaikų užsimezga geranoriškas tarpusavio ryšys ir pagarba, o mokymosi procesas vyksta be spaudimo ir įtampos.
Ir dar aš stengiuosi pastebėti tai, kas svarbu vaikams – ne tik pagirti už žingeidumą ar pažangą moksle, bet ir pamatyti naują vaiko šukuoseną ar pagirti kuklios mergaitės apsirengimą. Juk geranoriškame bendravime svarbi kiekviena smulkmena..
Jaučiu atsakomybę ir už tai, kaip aš atrodau mokykloje – žinau, kad šimtai mergaičių kasdien žiūri į mane. Į mokyklą rengiuosi klasikiniais rūbais ir santūriai – tai taip pat auklėjimas pavyzdžiu, ugdantis skonį bei išvaizdos ir vietos, į kurią einame, atitikimo suvokimą.
Darbe su vaikais laikausi dar vienos svarbios taisyklės – aš niekada nesakau mokinio pažymio visai klasei girdint. Aš nelyginu vaikų vieno su kitu, nes žinau, kad būtent palyginimai – skirstymai į gerus ir blogus, pažangius ir atsilikusius, sukelia depresijas ir kompleksus vaikams.
Pažymys – tai tik vaiko žinių, pamokų dinamikos įvertinimas. Koks tas pažymys – priklauso ne tik nuo mokinio, bet ir didele dalimi – nuo mokytojo, nuo to, kaip jis organizuoja mokymosi procesą, kokius santykius sukuria su vaikais.
Nors.. viešą pagyrimą taikau labai dažnai.. Tai ta pati taisyklė – pastebėti tai, kas vaikams svarbu.
Ir dar – ir tai svarbiausia! – mylėkime ne tik savo specialybę, bet ir vaikus. Tuomet mokykla vaikams bus ne nemaloni prievolė, o šviesos ir žmoniškumo kalvė. Juk mokytojų rankose – ne tik vaikų, bet ir viso pasaulio ateitis..
Pagal nežinomos autorės tekstą, vertė ruvi.lt
Sveikinimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus – smagaus susitikimo su draugais, išminties ir geranoriškumo, kantrybės, žingeidumo ir kūrybingumo 🙂 !
ruvi 