Apie moteriškus drabužius

Šiandien – moteriškų drabužių kūrėjos nuomonė, kuri kviečia moteris rinktis drabužius, pabrėžiančius moteriškumą – sukneles, sijonus, palaidines, paltus.. Visi jie subtiliai pabrėžia moterišką figūrą ir neturi jokių šokiruojančių elementų – gilių iškirpčių, aptemptų kelnių ar labai trumpų sijonų.

Juk drabužis atspindi ne tik moters asmenybę, jos vidinį pasaulį, bet ir daro poveikį aplinkiniams. Kokį? Paskaitom..

Asmeninis pasirinkimas

Kodėl aš renkuosi tokius drabužius? Todėl, kad aš gerbiu.

Gerbiu pirmiausiai save. Uždengdama savo kūną aš sakau: “Ne, aš neieškau santykių su kitais vyrais, aš esu ištekėjusi ir mano grožis skirtas tik jam.“ Aš branginu savo subtilią prigimtį ir saugau tyrumą, kuris prasideda nuo mano drabužių. Aš uždengiu savo kūną nuo pašalinių akių, nes suvokiu gamtos man suteiktą galią.

Antra – aš gerbiu mane supančius žmones. Uždengdama savo kūną, aš atsisakau provokuoti aplinkinius. Apnuogintas kūnas (o aptemtos kelnės tolygios nuogoms kojoms) drumsčia sąmonę. Tai nutraukia vyrus į žemesnį lygmenį, į gyvūno lygmenį.

Moterys labai galingos – jos gali įtakoti ne tik savo šeimos, savo vyro ir vaikų sąmonę, ir jei jos nesusimąsto apie savo aprangą, tuomet jos visą savo moterišką galią išlieja kiekvienam sutiktajam.. Ir galiausiai tai įtakoja vyriškos sąmonės degradaciją, o taip pat vaikų sąmonę.

Ir tai yra moteriškas aplaidumas. Taip, aplaidumas.. Mes kaltiname vyrus, kad jie galvoja tik “apie tai“, mes kaltiname palaidumu vaikus, bet nesusimąstome, kad mes tai įtakojame, besistengdamos įrodyti savo teisę į viršenybę. Vyrų neištikimybė, palaidumas, iškrypimai.. O juk viskas prasideda nuo paprastos provokacijos. Moterys dabar taip lengvai prieinamos, kad jau pasidarė neįdomios.

Trečia – aš gerbiu savo tėvus, savo vyrą ir savo vaikus. Mano tėvai garbingi žmonės ir aš noriu tęsti garbingą mūsų šeimos gyvenimą. Taip, dabar ištrinta moteriško tyrumo sąvoka visuomenėje, bet mano tėvų jaunystėje net lengvo elgesio moterys neleisdavo sau rengtis taip, kaip rengiasi moterys šiandien.

Mano tėvas pritaria mano požiūriui ir džiaugiasi manimi. Tiesa, kai aš tik pradėjau nešioti ilgus sijonus, jis su mano broliu kartais pajuokaudavo, kad aš nešioju “užuolaidas“. Vyrai dabar taip priprato prie moteriško apsinuoginimo, kad kartais ne iš karto suvokia, kad gali būti kitaip. Todėl padorus moters elgesys iš pradžių juos stebina.

Bet praėjo visai nedaug laiko, ir tėvas pradėjo man dėkoti už tokį mano pasirinkimą. Jis papasakojo man, kad jo darbovietėje vyrai dažnai guodžiasi, kad moterys dabar labai apsinuoginusios arba pamiršta apsirengti (turėdami omenyje aptemtus džinsus arba elastines kelnes).

Ir jie klausia jo: “Štai tu turi jauną dukterį, kaip tu į visa tai žiūri?“ Mano tėvas atsako, kad abi jo dukterys nešioja dailias moteriškas sukneles ir nieko savo grožiu neprovokuoja. Jam ne gėda dėl savo dukterų, jis didžiuojasi mumis.

Tik moteris gali apsaugoti vyro jausmus. Tik nuo moters tyrumo priklauso jos vaikų sąmonės tyrumas. Todėl nuo mano gyvenimo būdo priklauso mano šeimos ateitis. Aš noriu būti sektinu pavyzdžiu ir gera motina savo vaikams, todėl saugau garbę, orumą ir save nuo nešvankumo.

Mes, moterys, galime ir nežinoti, kokios esame stiprios ir nuostabios, kokią įtaką mes darome aplinkiniams, ir kad esame atsakingos už šią įtaką. Aš negaliu diktuoti visoms moterims, kaip joms elgtis, bet aš sąmoningai renkuosi savo poziciją.

Juk aš galiu pradėti nuo savęs, sekdama principu: “Nori pakeisti pasaulį – pasikeisk pats!“

Mintys iš drabužių kūrėjos Katerinos Dorochovos straipsnio, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

2 mintys apie „Apie moteriškus drabužius“

  1. Kaip tik į temą parašėte, Rūta, aš ir vėl noriu pasidalinti savo pojūčiu iš tos pačios kelionės. Pirmą kartą buvau mieste, kuriame mačiau tiek daug moterų vilkinčių juodais ilgais apdarais, su skaromis, arba ne juodais, bet pilkais, margais, ilgais apdarais ir tai vis krisdavo į akį, tiesiog buvo neįprasta tai matyti. Pirmas dienas stebėjau, galvojau apie jas, bandžiau stebėti veidus tų kurios su skaromis, jų elgesį tarpusavyje, bendravimą, ir po kelių dienų pamačius jas vėl atėjo mintis – o vis tik tame kažkas yra, tas apdaras turi savotišką “signalą“, ar tai moteriškumo, ar tai išskirtinumo (gal tarsi mada), gal pajutau tų moterų po apdarais skleidžiamą jauseną, negaliu apibūdinti, bet kažką jutau ir tuomet atėjo kitoks supratimas, kitoks požiūris. Tai sukėlė ne tik minčių, bet atėjo pajautimas, ir pirmos tų moterų pamatymo dienos mintys nuėjo į antrą planą. Tai man nauja patirtis. Beje, tarp tų moterų viename parke pamačiau vienintelę europietę, labai jau nedaug ant jos rūbo buvo palyginus su tomis ilgais apdarais moterimis, ir tada atėjo palyginimas su tomis kitomis ir mintys – ką galvoja tų ilgų apdarų moterų vyrai, kokias mintis jie laido apie tą merginą, juk jie vaizduojasi sau kažką, jie leidžia mintis ir nekokias, o ta mergina net nenutuokia kaip tai veikia jos gyvenimui. Taip, ilgas rūbas turi savo prasmę.

    Patinka

    1. Labas, miela Rūta ir sveika sugrįžus 🙂 !

      Man labai patinka jūsų įžvalgūs komentarai. Įdomu, kad ir dabar pamatėte kontrastą, tokius kraštutinumus rūbuose, todėl galite daryti išvadas jau iš savo patirties, savo pojūčių. Labai dėkoju jums už tokius įdomius pamąstymus!

      Žinoma, niekas nekviečia visiškai susivynioti ar užsidengti aklinai kūną, bet tai, kaip žmonės rengiasi dabar vadinamuose vakaruose – niekaip kitaip, kaip belaganu nepavadinsi. Kažkaip jau žmonės praranda nuovoką, kas yra tie rūbai, o apie pagarbą sau ir kitiems, apie estetiką jau mažai kas ir tegalvoja. Ypač liūdna, kai matai jaunus žmones, kuriuos rūbai darko, paverčia belyčiais, beasmeniais, apsmukusiais, apiplyšusiais, išsidarkusiais, iššaukiančiais..

      Ir kaip gera pamatyti moterišką moterį – su suknele ar sijonu, arba vyrišką vyrą – normaliais vyriškais rūbais. Smagu, kai pamatai jauną merginą ilgais plaukais (neišskustais, nenudažytais žaliai ar mėlynai) ir su suknele, arba jauną vaikiną su normaliomis kelnėmis (neapsmukusiomis, netreninginėmis), su vyriška šukuosena (be uodegyčių, lankelių ar dažymo)..

      Turbūt, tas darkymasis tikrai yra žmonių vidinės būsenos atspindys: kai chaosas viduje – chaosas ir išorėje? Kai vietoje saviraiškos rūbuose ar asmeninio apsirengimo stiliaus – išsidirbinėjimas ir aplinkinių nepaisymas? Ir kas svarbiausia – visa tai su dideliu pagreičiu vis labiau darkoma – mada vis dažniau primena nelabai sveikos psichikos žmonių fantazijas.

      Pastebėjau, kad, pavyzdžiui, normalių klasikinių moteriškų rūbų nelabai ir rasi parduotuvėje. Gal tame galima įžvelgti ir kažkokį pozityvumą – gal gi merginos ir moterys, kaip ir anksčiau, pradės siūdintis ar megztis rūbus pačios 🙂 ? Svarbiausia – nepamiršti, kad savo apsirengimu mes darome įtaką aplinkiniams, ir, kas dar svarbiau – rodome pavyzdį vaikams ir jaunimui.

      Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s