Tiesos pojūtis

Kiekvienas žmogus turi prigimtinį tiesos pojūtį, o tai reiškia, kad žmogus turi ir gebėjimą skirti tiesą nuo melo. Tai stiprus apsauginis mechanizmas nuo destruktyvumo mūsų dualiame pasaulyje.

Dualiame pasaulyje yra poliariškumas, ir čia labai svarbu – ką mes renkamės, nes nuo to priklauso ne tik žmonių pasaulėžiūra, bet ir bendra žmonijos ateitis. Todėl mes turime suprasti – kokias pasekmes turi mūsų pasirinkimai.

Tiesa ar melas – tai ne tik priešingos sąvokos, tai ir pasirenkama gyvenimo pozicija, kuria vadovaujamės gyvenime. O melas – tai viso blogio ištakos.. Ir būtent tiesos pojūtis leidžia mums pasirinkti teisingą poziciją, o sąžinė yra teisingo pasirinkimo indikatorius.

Ir tas gebėjimas atskirti tiesą toks stiprus, kad sąmoningai ar nesąmoningai meluodamas ar darydamas kažką blogo, žmogus širdies gilumoje vis vien jaučia, kad tai blogai, net jei bando tą tiesos pojūtį kažkaip slopinti ar ignoruoti.

Galime tai palyginti su pojūčiu, kai girdime grojant klaidingas natas muzikos kūrinyje – mums nereikia specialių žinių ar išsilavinimo, kad pajustume tų natų sukeliamą falšą ir disharmoniją.

Tačiau jei nuolat girdėsime neharmoningas melodijas – mes prarasime gebėjimą suprasti, kad jos neharmoningos. Taip nutinka ir tada, kai mūsų gyvenime pradeda dominuoti melas ir visa iš jo kylanti destrukcija – tuomet žmonės praranda prigimtinį tiesos pojūtį.

Destruktyvumo srautas griauna žmogų, iškreipia jo pasaulėžiūrą, pastūmėja vadovautis iliuzijomis. Todėl svarbu neprarasti tiesos pojūčio ir sugebėti atpažinti – kaip, kokiu būdu mes pasiduodame melagingai informacijai ir destrukcijai.

Kad geriau tai suprastume, pasitelkime paprastą pavyzdį iš gyvenimo – duonos kepimą. Duona – tai pagrindas (tiesa). Kad ją iškeptume, mums reikia sumaišyti 3 ingredientus:  miltus, vandenį ir raugą.

Tačiau.. virėjas prie to pagrindo dar prideda cukraus, kiaušinių, vanilės, grietinės ir iškepa sluoksniuotą tortą (melą). Paskui dar gausiai viską sutepa kremu, papuošia cukrinėmis rožėmis, apibarsto šokoladu..

Ir kuo toliau – tuo daugiau maišoma naujų ingredientų, cheminių priedų, ir vis labiau nuklystama nuo pradinio recepto, kol.. galiausiai apskritai pamirštama – kas yra ta duona.

Tokiu būdu labai paprasta, sveikatą teikianti, bet prėskoka duona (tiesa) pakeičiama skaniu, ryškiu, kvapniu, saldžiu, bet labai kenksmingu tortu (melu). Su tokia gausybe priedų pagrindą jau sunku beatpažinti..

Tas pats daroma ir su tiesa mūsų gyvenime – į ją nuolat įmaišoma melo: tiesos elementai apipinami melagingomis dogmomis, iliuziniais šablonais, mistika, prognozėmis.. kurie ne tik veda vis tolyn nuo tiesos, bet ir griauna tyrą žmogaus vidinį pasaulį, iškreipdami pasaulėžiūrą.

Melo skleidėjai tiesą naudoja kaip melą palaikančią konstrukciją, kad priviliotų žmones. Tai tarsi spąstai, jaukas: mes “užkimbame“ ant tiesos, kartu “prarydami“ ir visą melą.. Tačiau jei neprarandame prigimtinio tiesos pojūčio ir sugebame atpažinti tą konstrukciją, ją ištraukti – melas kaipmat griūva kaip kortų namelis..

Melas visada sudėtingas, daugiasluoksnis, painus, daugiažodis, kibus – kad pritrauktų, supainiotų ir nuvestų kuo toliau nuo tiesos. O tiesa – visada paprasta ir aiški. Todėl pasaulyje, kur dabar tiek daug melo, labai sunku patikėti, kad tiesa tokia paprasta..

Ir jos nereikia ieškoti sudėtinguose ritualuose ar kažkur išorėje – mes visi gimstame su prigimtiniu tiesos pojūčiu. Tiesa atveria kūrinijos išmintį, kuri pajuntama širdimi ir lengvai pritaikoma gyvenime, bet nenusakoma žodžiais, todėl tiesa nedalina instrukcijų, negąsdina, neverčia ir negrasina.

Vadovaudamasis tiesos pojūčiu, žmogus pats atranda atsakymus į visus gyvenime iškylančius klausimus. Tiesa – tai mūsų gyvenimo raktai, kelrodžiai ir ženklai, vedantys mus į vis didesnę harmoniją 🙂 ..

Geros savaitės, pavasarinės atgaivos mums visiems 🙂 !

Reklama

Šventas nuovargis

Tavo nuovargis turi privalumą! Neskubėk nuvertinti ar nustumti jo, nes nuovargyje yra daug informacijos, net terapijos.

Tu įveikei ilgą kelionę iš žvaigždžių, drauge. Nulenk galvą prieš savo nuovargį ir daugiau nekovok su juo.

Nėra nieko gėdingo tame, kad tu pripažįsti, jog negali eiti toliau. Net didvyriams reikalingas poilsis.

Jis reikalingas didingai kelionei, kuri atsiveria tau prieš akis. Ir tam prireiks visų tavo jėgų.

Ateik, prisėsk prie Būties ugnies. Tegul kūnas atsipalaiduoja ir pasineria į tylą. Pamiršk vakarykštę dieną, pamiršk kelionę, tegul tave apkabina ši vakaro šiluma.

Kiekvienas didingas nuotykis yra palaikomas širdies ramybe.

Tavo nuovargis natūralus, drauge, jame yra gaivinanti jėga…

Tik išgirsk tai…

 Autorius – J. Foster, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Savęs link..

*Tai, ką mes bandome atrasti savyje – yra tai, kuo mes jau esame. Išraiška gali turėti daugybę formų, bet visų šių formų pagrindas yra sąmonė, be kurios niekas negali egzistuoti.

*Tarp tyros sąmonės ir suvokimo, kurį atspindi protas, yra praraja, kurios protas negali įveikti: saulės atspindys rasos lašelyje nėra pati saulė.. Sąmonės transformacijos pradžia yra gilus vidinis nepasitenkinimas gyvenimu – tai yra sąmonės posūkio taškas į vidų: posūkis į ištakas, į pirmapradiškumą, į esmę.

*Intelektualus suvokimas grįstas linijine seka: priežastimi, pasekme ir laiku, todėl rūšiuoja viską, kas pasitaiko jo akiratyje, planuoja, numato ir vertina. Intuityviame suvokime nėra laiko, o priežastis ir pasekmė yra nedalomas vienetas. Tikrasis suvokimas eina iš vidaus, per intuityvius pojūčius, jame nėra jokių laiko-erdvės rėmų, todėl viskas akivaizdu ir aišku.

*Intelektas sukelia ir baimės jausmą, nes protas atmeta pokyčius ir trokšta stabilumo. Todėl žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad laimė, kurią jis patiria dabartiniame momente, gali išnykti jau sekančią akimirką. Bet būtent gilus suvokimas, kad gyvenimas ir yra nuolatiniai pokyčiai, yra žingsnis į priekį dvasinio tobulėjimo kelyje.

*Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Ieškodamas laimės, diena iš dienos, jis tikisi atrasti galutinį pasitenkinimą išoriniame pasaulyje per daiktus ar kitus žmones. Tačiau ateina laikas, kai žmogus visapusiškai pavargsta nuo tų nuolatinių paieškų, nes suvokia, kad joms nėra galo. Maža to – jis padaro stulbinančią išvadą, kad bet kokiame pasitenkinime yra kančios ir skausmo šaknys.. Ši išvada pastūmėja jį į vidinės palaimos paieškas, kuri nepriklauso nuo išorinių daiktų ir aplinkybių.

*Ten, kur yra troškimai, ten yra ir kančia. Išsilaisvinimas iš kančios gali įvykti tuomet, kai sąmoningai, natūraliai išsivaduojama iš troškimų. Bet šis išsivadavimas neįmanomas per kažkokias pastangas ar priemones, kurios pačios grįstos troškimu (pvz., būti ypatingu, išsiskirti iš kitų).

*Be savo tikrojo “aš“ suvokimo negali būti dvasinio augimo, be jo žmogus negali mylėti besąlygiškai. Tik tuomet, kai žmogus aiškiai suvokia, kad tas pats gyvenimas teka per visas esybes ir kad jis ir yra tas gyvenimas – tada jis gali pradėti besąlygiškai mylėti ir tobulėti natūraliai, spontaniškai.

*Paprastai žmonės meilę supranta kaip savininkiškumą, audringas emocijas ar prisirišimą, tuo tarpu tikroji meilė nieko nepririša ir neskirsto į savus ar svetimus, nes kai mylime besąlygiškai, mes esame viena su visais. Tyra, besąlygiška meilė palaiko pasaulį pusiausvyroje ir vienybėje.

*Kai vanduo ramus, jo paviršius lygus lyg veidrodis. Taip ir protas: kai jis ramus, jis aiškiai atspindi realybę. Bandymai jėga kontroliuoti protą panašūs į bandymus lenta išlyginti bangas vandenyje – tai sukelia tik dar didesnę proto sumaištį. Pasiduoti neramaus proto išvedžiojimams – reiškia sekinti save prieštaravimais, emocijomis ir egoizmu.

*Egoistas išoriniame pasaulyje mato tik priešus. Tačiau tas griaunantis dualumas, iš kurio gimsta konfliktai ir agresija, yra ne išoriniame pasaulyje, o klaidingame savęs suvokime, kai žmogus nemato pasaulio kaip savo būsenos tęsinio. Todėl kovoti su išoriniu pasauliu beprasmiška – reikia valyti, keisti, harmonizuoti savo vidinę būseną. Tas, kas sujungtas su savo vidiniu “aš“, su visatos pulsu, tas harmonizuoja šį pasaulį ir tampa neprieinamas išorėje siaučiančiam chaosui.

*Senieji Mokymai ir išminčiai bandė parašyti žodžiais tai, ko žodžiais neįmanoma išreikšti. Esmė tame, kad jie dualiame pasaulyje bandė aiškinti tai, kame nėra nei lašo dualumo. Tik aukštesnė sąmonė gali pakilti virš dualaus pasaulio, pamatyti tai, kas jame vyksta ir parodyti žmonėms aukštesniuosius siekius ir amžinas vertybes.

*Išminčiai niekada nekvietė jais tikėti, jie tik nurodydavo tiesą, kurią mokiniai patys turėjo ištirti ir suvokti. Tikrojo Mokymo reikšmingumas yra jo veiksmingume – tokio Mokymo jėga ne žodžiuose, o galimybėje pritaikyti jį gyvenime ir harmonizuoti pasaulį.

*Savęs pažinimas – tiesus kiekvieno žmogaus kelias į dvasinį augimą, saviraišką ir bendrą visų gerovę. Tiesa labai paprasta ir akivaizdi, tereikia pažvelgti į savo vidų, pažvelgti į sąveikos dėsnius gamtoje, bet žmonės labai užsiėmę išoriniu proto keliamu šurmuliu, todėl tiesos nemato.

*Viena iš didžiausių proto iliuzijų yra tame, kad žmonės laiko save atskirais nuo kitų, kad nesijaučia vieningi. Visi konfliktai ir žmonijos nelaimės kyla iš šio klaidingo įsitikinimo.. Žmonija yra vieninga, visa gyvybė Žemėje, viskas joje yra susieta nematomais ryšiais. Kai tik žmonija prisimins ir pajus šią vienybę – ji žengs didžiulį žingsnį į priekį savo evoliucijoje.

Iš paskaitų apie budizmą, parengė ruvi.lt

Meilės, išminties šviesos ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra žmonės – kaip švyturiai

Yra žmonės – kaip bengališkos ugnys! Žeria kibirkštis ir dega linksmai ir ryškiai. Įsimylėję apipila gėlėmis ir dovanomis. Prisiekia meilę ir lieja emocijas. Ir kalba su įkvėpimu apie ateitį, ir tuoj pat planus kuria..

Darbe energingai pradeda naujus projektus; visus užkrečia entuziazmu! Ir draugystėje – iš karto atveria sielą ir vadina seserimi arba broliu.

Bet tai neilgai trunka – bengališkos ugnys greitai sudega. Pasibaigs džiaugsmas ir laimė. Išseks entuziazmas. Beliks juoda kreiva lazdelė – ir dūmelis..

O yra žmonės – kaip švyturiai. Šviečia neryškiai kažkur toli; ir su pertraukomis šviečia. Bet pačią gūdžiausią tamsią naktį atsiranda jų šviesa tolumoje – ir mes išgelbėti. Viską apšviečia. Pavojus įveikiamas!

Ir jau ne taip baisu, ne taip vieniša, ir nevilties nėra. Vienintelis jų žodis, vienintelis jų laiškas – ir jau šviesu. Ir taip visą gyvenimą, ilgai, visada..

Ir tegul jie ne šalia mūsų. Tegul nedalina priesaikų, nežada, nelieja emocijų – bet juose yra ta gelbėjanti šviesa, tuose žmonėse – švyturiuose.. Ir, galbūt, jų dėka mes neatsitrenkėme į rifus ir vis dar gyvi.

Ir taip pat galime šviesti ir mylėti..

Autorė – Anna Kirjanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Praregėjimai (56)

Nei žodžiai, nei raštai, nei pamokymai neatveria mums tiesos. Tiesa nesuvokiama protu – jis aktyvus ir triukšmingas, jis visada juda horizontaliai, klasifikuodamas, fiksuodamas ir rūšiuodamas viską, kas pasitaiko jo kelyje.

Protas – tarsi uolus kanceliarinis darbuotojas, kuris savo aktyvumu kartais užgožia tylų širdies balsą, užmigdo sąmonę ir pradeda valdyti žmogų, perjungdamas jo dėmesį į išorinius įvykius.

Tuo tarpu tiesa pajuntama be žodžių, kai protas nutyla. Mes jaučiame tiesą savo aukštesniąja esybe – širdimi, siela. Tai sakralinis vertikalus ryšys su Savimi Tikruoju ir su visa Kūrinijos išmintimi.

Klausykimės savo širdies – ji niekada neapgaus. Kai protas paklūsta širdžiai, mes turime nuolatinį “tiesioginį ryšį“ su tiesa ir mums atsiveria visa gyvenimo išmintis.

************

Bet kokie visuomenės suskirstymai į sluoksnius – išgalvoti ir dirbtini. Tai nepagrįstai žemina vienus žmones ir išaukština kitus. Ir žeminami būtent tie žmonės, kurie atlieka tuos darbus, be kurių visuomenė tiesiog neišgyventų.

Pažvelkime į pačius “žemiausius“ visuomenės sluoksnius: kiemsargius, pardavėjus, slauges, valytojus, darbininkus, vairuotojus ir t.t.. Kodėl jie “apačioje“ ir kuo jų atliekamas darbas prastesnis už gydytojo, mokytojo ar valdininko darbą?

Juk iš tiesų jokio suskirstymo nėra, o ši idėja iš esmės neteisinga ir pavojinga, nes rūšiuoja žmones, žemina jų orumą ir supriešina. Tiesiog kiekvienas yra savo vietoje, visi yra svarbūs ir reikalingi, todėl visi verti pagarbos ir oraus atlygio už savo darbą.

************

Mus įpratino viską vadinti kompleksais: kuklumą, jaunatvišką tyrumą, drovumą, gėdą.. Mus skatina būti drąsiais, įžūliais, nepaisyti aplinkinių nuomonės, eksperimentuoti ir siekti malonumų.

Filmai, žurnalai, televizijos laidos mirgėte mirga šokiruojančiomis intrigomis, peršamais patarimais, aistromis, neapykanta ir skandalais. Ir visa tai mes jau priimame kaip neatsiejamą gyvenimo dalį..

Šiandien mums beveik nieko negėda: garsiai kalbame apie tai, apie ką tyliai pasikalbėdavo tik dviese, o vaikus primygtinai mokome to, kas jiems nesuvokiama, drovu girdėti ir matyti.

Ir kur gi mes su tuo nukeliausime? Kokią ateitį sukursime savo vaikams?

Mes – štai tokie be kompleksų, pasileidę, be gėdos ir drovumo jausmo, be sąžinės ir atsakomybės, pasiryžę šokiruoti ir elgtis iššaukiančiai? Kas toliau?..

************

Gyvenimo patirtis suteikia išminties ir ramybės. Pagyvenusiam žmogui gyvenime teko daug kartų atleisti, suprasti, priimti svarbius sprendimus, patirti savo klaidų pasekmes ir daryti išvadas.

Jis mato gyvenimą per savo patirties prizmę ir gali ja pasidalinti – o tai yra labai vertingas išminties klodas visuomenei, apsaugantis nuo klaidų ir klystkelių evoliucijos kelyje.

Nepagarbus, o kartais žeminantis požiūris į pagyvenusius žmones, į senatvę užkerta galimybę dalintis jų sukaupta išmintimi.

Pažvelkime sąžiningai – ko dabar labiausiai trūksta šiuolaikiniam pasauliui? Akivaizdu, kad tai ne vis nauji telefonai ir kompiuteriai, ne vis greitesni automobiliai ir ne naujausios mados rūbai.

Mums dabar tiesiog gyvybiškai trūksta dvasingumo, išminties, santarvės, pusiausvyros – būtent to, kuo gali su visais pasidalinti pagyvenę žmonės..

************

Juk iš tikrųjų mes nesikeičiame.. Mes tik vis labiau tampame Savimi, vis labiau sutampame su Savimi ir prisimename Save. Visos tos prasmės ir tiesos paieškos – tai kelias į Save Tikrąjį, pakeliui atsikratant visko, kas netikra, primesta ir nereikalinga.

O tą akimirką, kai sutampame su Savimi Tikruoju – mes pajuntame vidinę pilnatvę, kai visu ryškumu įsižiebia mūsų vidinė šviesa, tarsi apčiuoptume jungiklį tamsiame kambaryje.. Ir mes pamatome save ir supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Tai panašu į švelnų pavasarinį dvelksmą, pabudimą iš gilaus miego, gaivų polėkį, švelnų būties prisilietimą.. Nušvitimą 🙂 .

************

Parengė ruvi.lt