Iš esmės nieko nepasikeitė: tu taip pat prabundi ryte, prausiesi, verdi kavą, tingiai žiovauji pusryčiaudamas, tik kasdien už lango vis tamsiau.
Ir vieną rytą nuskambės tavo žadintuvas, tu atsimerksi ir pamatysi naktį. O tai reiškia, kad tavo mieste jau ruduo.
Ruduo panašus į subtilią ligą: iš pradžių tu džiaugiesi besikeičiančiomis spalvomis, čiumpi rankomis krentančius lapus, bet jau pradedi jausti kažkokį nenusakomą liūdesį ir pajunti tylų švelnumą savo mylimiems ir artimiems žmonėms, tarsi su paskutiniu nukritusiu ant asfalto lapu išnyks ir jie.
Bet laikas eina ir poetiška dulksna palieka rudenį, apnuogindama medžius, šaltį, pilką šlapdribą ir pirmą sniegą, kuris greitai virsta purvu po sušalusių praeivių kojomis.
Bet kuo šaltesnė ir niūresnė tamsa išorėje, tuo jaukesnė atrodo šilta švelni šviesa namuose.
Ir jei vasara – tai laikas bėgti iš namų paaugliškos sielos svajonių pasitikti, tai vėlyvas ruduo – laikas sugrįžti…
Pagal Al Kvotiono alegoriją, vertė ruvi.lt
Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !
ruvi 