Draugas

Aš turiu draugą, kuriam patinka būti geru žmogumi.

Jis dovanoja juokingas mielas dovanas, kurių aš nemoku priimti, nesuvokdamas, kad prabėgomis išdalina neįkainojamas vertybes, nuo kurių per rankas nubėga šiurpuliukas ir oras pasidaro saldus.

Jis slepia šypseną už žodžių širmos, nepastebėdamas, kaip kuria gražią mažos žmogiškos laimės karalystę kitų širdyse.

Jis slepia veidą nuo įdėmių žvilgsnių, bet laiko atlapą sielą, iš kurios įvairiaspalviais daigais į gyvenimą prasikala įkvėpimo pasauliai.

Aš turiu draugą, kuris moka būti besąlygiška atrama permainingame būties sūkuryje.

Jis nori būti geru žmogumi, bet nepastebi, kad visada tokiu buvo.

Bet svarbu ne tai, kad jis iš tų, kurie niekada neišduos, ne tai, kad aš jam galiu išsipasakoti viską, ir net ne tie sielos turtai ir giluma, kuriuose pasiklydus, jau nesinori išeiti.

Svarbu kitkas: aš turiu draugą, kuris kaip niekas kitas moka būti draugu.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (43)

Kaip manote, kodėl mums nepavyksta nuolat būti savimi? Kodėl taip dažnai gyvenimo situacijos reikalauja vis naujos kaukės? Juk tai labai išsekina, nes išorinės aplinkybės verčia mus būti tuo, kuo nesame, nors iš tiesų gyvenime dedame tiek daug pastangų, kad atrastume save ir būtume savimi..

Tokie svyravimai tarp savęs-tikrojo ir išorinių kaukių atima daug energijos ir pasėja begalę abejonių, dėl to mes daug lengviau pasiduodame išoriniams poveikiams. Todėl būtina sustoti, pažvelgti į save ir atsakyti sau – kodėl mes taip elgiamės?

O kad suprastume – kodėl taip elgiamės, pradžioje reikia suprasti – kuo mes tikrai nesame. Ir tuomet paaiškėja, kad visos tos kaukės – tai lyg savotiška apsauga šiame pasaulyje, kad galėtume jame prisitaikyti ir išgyventi.

Tačiau jei norime keisti šį pasaulį – nesuaukime su tomis kaukėmis, pasistenkime jų apskritai nesidėti. Su jomis mes gyvename ne savo gyvenimą. Ir visada turėkime ryšį su savo vidiniu “aš“ – tai vienintelis būdas išlikti sąmoningais ir būti savimi tikruoju.

************

Momentas “čia ir dabar“ – tai taškas, kuriame sąmonė sujungia praeities ir ateities srautus ir priima sprendimus. Jei žmogus sąmoningas – tai atlieka žmogaus aukštesnysis “aš“, o protas atlieka padėjėjo vaidmenį įgyvendinant sprendimus.

Jei žmogaus sąmonė miega – praeitį ir ateitį sujungia protas arba išorinės (sociumo) programos, t.y., tokiu atveju žmogus yra valdomas. Tuo tarpu gebėjimas būti sąmoningu “čia ir dabar“ akimirkoje leidžia pilnai valdyti savo mintis ir savo gyvenimą.

Juk akimirka “čia ir dabar“ ir yra pats gyvenimas..  Tai akimirka, kur kiekvienas žmogus gali tapti savo gyvenimo Kūrėju.

************

Vienas iš pagrindinių Kūrinijos dėsnių – tai tai energijų apykaitos dėsnis. Pagrindinė energija, kuri palaiko ir susieja viską Visatoje – tai Besąlygiška Meilė. Ši energija susieja Kūrėją su visomis gyvomis esybėmis.

Jei žmogaus širdyje nėra pykčio, godumo, pavydo ir kitų egoizmo apraiškų – jo širdis atsiveria Besąlygiškai Meilei, kuri suteikia žmogui vienybės su visa Kūrinija palaimą. Ir kai žmogus dalinasi šia Meile su aplinkiniais – ji auga ir harmonizuoja viską aplinkui.

Taip veikia dar vienas dėsnis: dalinama Meilė auga ir sugrįžta Gėriu pas tuos, kas ją besąlygiškai dovanoja kitiems. Šis harmonijos principas atveria žmonių širdis ir atneša pasauliui santarvę, vienybę ir laimę.

Besąlygiška Meilė – didelė Jėga, kuri viską harmonizuoja. Vienintelė kliūtis, trukdanti jai laisvai tekėti mūsų gyvenime – tai egoizmas, užpildantis žmonių širdis savo negatyviomis apraiškomis, kurios ir tampa visų nelaimių šaltiniu.

Valykimės nuo egoizmo. Atverkime savo širdis gaivinančiai Besąlygiškos Meilės energijai.. Mylėkime.. Tai vienintelė gyvenimo Tiesa, tai Esmių Esmė.

************

Nesibraukime į kitų žmonių pasaulį, nes jie dėl to tik dar labiau užsidarys savyje. Tapkime laukiamais “svečiais“ jų gyvenime, ir tuomet jie atvers savo širdis..

Eikime pas žmones su Meile širdyje, prieš kurią atsiveria visos durys, nes Meilė, nors ir nepastebima akiai, bet ir yra tas stebuklingas raktas, kuris atrakina bet kurios širdies užraktą, net tą, kuris jau seniai nebuvo rakinamas.

Neieškokime Meilės ten, kur jos nėra, bet atneškime Meilę ten, kur jos nėra.. Būkime tarsi gėlės – juk jos nesivejoja bičių, bet kviečia jas savo skleidžiamu nektaru.

Tegul mūsų Meilė bus tarsi nektaras, kuris dovanoja žmonėms širdies šilumą, džiaugsmą ir gerumą.

Pakaks ginčytis, kovoti, varžytis..

Liaukimės laužtis pro uždaras duris.  Liaukimės gūžtis nuo baimės.

Pradėkime augti ir skleistis Meilėje..

Tegul dabar Meilė bus visko Pradžia, Pagrindas ir Priežastis 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Bėgimas nuo realybės

Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas kupinas negatyvumo, nusivylimo, priešiškumo ir paradoksų. Žmonės neturi bendrų vienijančių tikslų, neturi galimybės pilnai išreikšti ir pritaikyti savo prigimtinių gebėjimų, todėl atsiranda gilūs vidiniai prieštaravimai, kurie stumia maksimaliai atsiriboti nuo slegiančios gyvenimo sistemos.

O ir asmeninis žmonių gyvenimas dėl diktuojamo gyvenimo tempo ir primetamų gyvenimo šablonų tampa paprasčiausiu išgyvenimu, nuolatiniu bėgimu ir kova už būvį, o buitis – nuobodžia rutina.

Kai esanti realybė pradeda visapusiškai netenkinti žmogaus, jis pradeda nuo jos bėgti visais įmanomais būdais. Juk kiekvienas žmogus turi gilų prigimtinį poreikį realizuoti savo kūrybinį potencialą, savo talentus ir gebėjimus, todėl pradeda bėgti nuo primetamos realybės ir kurti savąją.

Būtent nepasitenkinimas gyvenimu ir savęs nerealizavimo stresas verčia žmones bėgti nuo realybės – toks “pabėgimas“ vadinamas eskapizmu (nuo angl. k. žodžio “eskape“ – pabėgti, išsigelbėti), kai bėgama ir gelbėjamasi gyvenime nuo to, kas slegia į savo sukurtas “paralelines“ realybes, kuriose žmogus jaučiasi gerai.

Taip žmogus nors trumpam palengvina savo vidinę kančią, nes realybėje, į kurią jis pabėga, nėra prieštaravimų jo vertybėms ir tikslams. Ir žmogaus pabėgimo būdas bus toks, koks yra jo dvasinis brandumas, jo asmeninės gyvenimo vertybės ir tikslai, t.y., kiekvienas pagal savo suvokimą bandys realizuoti tai, ko jam labiausiai trūksta gyvenime.

Kadangi žmonės labai skirtingi, tai ir jų pabėgimo būdai skirtingi. Ir kartais nubėgama nuo esamosios realybės taip toli, kad susikurta realybė atrodo daug tikresnė už esamą, kuri nustumiama į antrąjį planą, o prisirišimas prie susikurtos tampa liguista priklausomybe.

Pavyzdžiui, labiausiai paplitęs dabar – pabėgimas į virtulią erdvę. Mūsų jau nestebina žmonės, kurie visą parą nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, o virtualus bendravimas jiems pakeičia realų bendravimą. Arba – kompiuteriniai žaidimai, kuriems žmonės aukoja labai daug laiko ir su kurių herojais jie pilnai susitapatina.

Lakios vaizduotės žmonės pasineria ir į virtualų romantikos, svajonių ir fantazijų pasaulį – tai įvairūs filmai, televizijos serialai, spektakliai, meilės istorijų, detektyvų ar fantastinių knygų pasaulis.., nes pilka kasdienybė jiems sukelia stresą.

Labai paplitęs pabėgimo į paralelinę realybę būdas – vartojimo lenktynės. Tokių žmonių gyvenimas pavirsta materialių daiktų kaupimu. Jiems visko reikia, jie uoliai seka reklamos siūlomas “naujienas“, mėgsta vaikščioti į parduotuves, superka visas įmanomas madingas naujoves, gali dėl jų pasinerti į begalines skolas. Dažnai jų namuose būna vieta, skirta įsigytiems daiktams kaupti, ir dažnai jie patys pamiršta, ką turi.

Kiti žmonės bėga nuo realybės į ekstremalius išgyvenimus – tai pavojingos sporto šakos, auto-moto lenktynės dideliu greičiu, šokinėjimas iš didelio aukščio su guma ir kitos pavojingos “pramogos“ – t.y., viskas, kas sukelia jiems didelį adrenalino antplūdį. Be jo gyvenimas tokiems žmonėms atrodo prėskas ir neįdomus.

Ramesni žmonės renkasi pramogas, kurios suteikia būtinai naujus ir labai ryškius, bet nepavojingus gyvenimui įspūdžius – saugias egzotiškas keliones, pasiplaukiojimą laivu, pasivažinėjimą kupranugariais ir pan.

Nemažai žmonių bėga nuo realybės vartodami įvairius svaigalus. Su jų pagalba jie tarsi “atsijungia“ nuo realybės ir visų problemų ir išgyvena būsenas, kurių nepatiria savo kasdieniniame gyvenime. Tai dirbtinai sukelta, trumpalaikė euforijos būsena, kurią jie vis siekia pakartoti, todėl tampa liguista priklausomybe.

Yra dar vienas būdas pabėgti nuo realybės – tai gyvenimas prisiminimais. Tokiems žmonėms viskas, kas buvo praeityje, yra vertingiausia. Toks “pabėgimas“ labiau būdingas pagyvenusiems žmonėms, kurie, deja, su amžiumi tampa nereikalingi šiuolaikinei visuomenei.

Dalis žmonių bėga į iliuzines dvasingumo paieškas. Kodėl iliuzines? Todėl, kad tai nuolatinės paieškos be kasdieninės praktikos ir stebėjimo – ar tikrai jos veiksmingos, ar yra geri rezultatai gyvenime?

Tokie žmonės nuolat skaito psichologinę, dvasinę, ezoterinę literatūrą, lanko seminarus ir paskaitas, ieško vis naujų “guru“. Tačiau jų pačių elgesio būdas ir gyvenimas nesikeičia, neretai namuose ar bendravime su žmonėmis jie elgiasi visiškai priešingai, nei deklaruoja.

Žmonės skirtingi, todėl pabėgimai nuo realybės būna įvairūs, tačiau bendras jų bruožas – tai liguistas prisirišimas, priklausomybės, beprasmiška rizika ar kitų gyvenimo sferų (pavyzdžiui, šeimos) ignoravimas arba negatyvus poveikis ar net kenkimas kitiems žmonėms.

Tačiau ir kaltinti žmonių dėl tų bandymų pabėgti nuo slegiančios realybės negalima – turime pripažinti, kad mūsų visuomenėje nebeliko sričių, kur žmonės susivienytų įkvepiančiai veiklai visų labui ir savo gebėjimais galėtų prisidėti prie bendros gerovės: visur kova, susipriešinimas, melas.

Ir nepainiokime pabėgimo nuo realybės su tais žmonių pomėgiais ar talentais, kurie praturtina ir praskaidrina, palengvina ir gerina gyvenimą, suteikia kitiems žmonėms džiaugsmą ir juos įkvepia, o todėl jų veikla yra prasminga. Tokių žmonių yra visada, nežiūrint į nieką.

Ir jų vis daugiau, ir jų dėka mūsų visų gyvenimas po truputį keičiasi: žmonių sąmoningumas auga, jie pradeda vienytis ir kurti kitokią – Harmoningą Realybę Visiems 🙂 ..