Socialinis eksperimentas

Tokios situacijos realiame gyvenime pasitaiko retai, todėl yra netikėtos. Dėl to ir žmonių reakcijos įvairios.. Šio eksperimento tikslas – pažiūrėti, kaip žmonės reaguoja į šąlantį vaiką, ar bando jam kažkaip padėti.

Kaip džiugu, kad visada yra gerų žmonių 🙂 !..

Reklama

2 mintys apie „Socialinis eksperimentas“

  1. mielas eksperimentas, parodantis tiesiog mūsų žmogiškumą, kokio kiekvienas trokštame savo vidumi…
    prisipažįstu,-tikrai nesu pakankamai geras, tikrai ne visada pasielgiu šitaip panašiose situacijose, tiesiog tik noriu pasidalinti viena savo gyvenimiška istorija, kuri, kaip suprasit iš teksto, man yra savaip brangi ir todėl neužsimiršta jau keletą metų…
    “…o buvo taip ,-padėjau senyvam žmogui ,kažkiek ,bet tikrai neperdaug ‘pasivaišinusiam’ ,pasiekt savo namus ,iki kurių nuo miestelio ,esančio už maždaug 3,5 km nuo miesto ,buvo gal apie 1,5 km ,kuriuos mes abu įveikėme per daugiau nei valandą ,gal ir apie pusantros…aš jį visąlaik prilaikiau už parankės vienos ,o su kita vedžiaus savo dviratį ,tarpais vis sustodavom pailsėt ,nes jam sunkiai ėjosi, jis pridusdavo ,turįs jis sakė invalidumą dėl kojų bėdų, viena yra operuota ,vaikšto su lazda, ir kartais jam užeina, kad kažkas pasidaro su vienos kojos raumenimis nuo kelio iki kirkšnies, jie tampa lyg nesavi, ar tai tempia ar tai kas, ir būtent tą vakarą jis grįžinėjo iš to miestelio į savo sodybą prie miesto kraštinių kolektyvinių sodų, ir, jam tik išėjus į pakraštį to miestelio, į lauko keliuką, užėjo tas sutraukimas kojos, o aš, grįždamas dviračiu iš pasivažinėjimo, pastebėjau jį klūpantį pakelėj ir bandantį keltis ,bet negalejo ,tada sustojau ,padėjau keltis ,kaip nors atsistojo su mano pagalba ,bet žiūriu ,kad negali jis remtis normaliai į vieną koją ,linksta ,tai nepaleisdamas paklausiau kur gyvena ir sakau einam po truputį man prilaikant, ir šitaip pajudejom į ‘ilgąją kelionę’…bet jis ir taip gal neturintis perdaug sveikatos, nes pridūsdavo paėjęs ,na veltui juk negaus invalidumo ,o išgėrimas matėsi jo tikrai neperdidelis ,nes kalbėjomės normaliai ,išsikalbėjo ,kad 1949 m. buvo su savo tėvais ištremtas į Irkutsko sritį ,ten mirė ir buvo palaidotas jo brolis vyresnis ,grįžo į lietuvą 1959 m., bet greitai atėjo jam laikas į armiją , kur vėl išbuvo net 3,5 m. ,poto grįžęs dirbo vairuotoju ūkyje, tiesa,- sakė grįžęs norėjo rimčiau stot mokytis ,bet dėl trėmimo buvo atstumtas, ir baigė tik mūsų miesto žemės ūkio technikumą …tai va taip pakalbėdami ,pailsėdami, ir keliavom, ir žinokit per visą tą laiką nesutikom jokio žmogaus , tik vieną automobilį iš priekio ,ir tai jau nebetoli nuo jo namų…o vakaras toks fantastiškai gražus buvo,- šilta, ramu, poto ir žvaigždės danguje sužibo, nes sutemo juk…ir vat kas įdomu !,- kai aš jį privažiavau ,tai jis iš bendro vaizdo priminė kažkiek mano tėvą (kuris tuomet jau buvo a.a.), ir bendru sudėjimu kūno ,apsirengimu ,nes buvo su švarku ir tokia kepure su snapu nemažu ,kaip ir tėvas mano labai panašią turėjo, ir švarku rengdavosi taip pat, beto,- tai buvo Mykolinės vakaras ,gi tėvas mano Mykolas !…todėl žmogelis gal kur pas pažįstamus ir pasisvečiavo tam miestelyje (tiesiog apie tai nebuvo kalbos), o gyvena sakė su seserim jis ,neklausinejau ,o jis ir nesakė nieko ,tai gal nebuvo sukūręs savo šeimos ,sodyba jų siaip visai nieko ,nemažas meniškai drožinėtas kryžius stovi tvorele aptvertas prie namo…tai grįžus pastačiau dviratį su įjungtu žibintu prieš vartus ,per kiemą atėjom iki lauko virtuvės ,kuri lyg mini namelis ,padėjau laipteliais užlipt į vidų , suradom apgraibom jungiklį lemputės,o viduje kaip ir kambariukas,-krosnelė ,spintelė , lova…žodziu taip,-jis namie savo lovoj ,nes sesers sakė nekelsiantis, kuri name jau miegojo ,langai tamsūs buvo, sakė, permiegosiu čia , matyt ir dažnokai ten permiega, ypač vasarą…atsisveikinom, jis labai norėjo kaip tai atsilygint man, nes tiesiog ir angelu mane vadino beeinant, sakė kad tu ne žmogus :), bet sakiau nieko nereikia, ir man juk tikrai nieko nereikėjo, atlygis buvo pati visa ši istorija, tas mūsų susitikimas ir kelionė…parmyniau namo ,man buvo netoli jau likę, nes jo namas, kaip sakiau, gale vieno iš priemiesčio sodų…“

    Patinka

  2. Labas, Algirdai 🙂

    Dėkoju už gyvenimišką istoriją! Dabar dauguma žmonių skuba, bėga, amžinai neturi laiko, todėl ne tik praeiviams, pažįstamiems ar kaimynams su įvairiom bėdom laiko trūksta, bet ir artimiausiems, kurie serga, pagyvenusiems tėvams ar seneliams.. Manau, kad galiausiai žmonės atsipeikės ir pažvelgs į tuos, kurie šalia – juk nėra geresnio pojūčio už vienybę 🙂 .. Ir, kaip ir jūsų pasakojime – koks neapsakomas gerumas apima, atlikus gerą darbą 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s