Gerumo jėga

Sutikite – kaip dažnai problemas, susijusias su kitais žmonėmis, sprendžiame spaudimu, kategoriškais reikalavimais, barniais, pretenzijomis..

Ir pamirštame, kad yra kitoks būdas – harmoningas: kai galime geranoriškai ieškoti bendrų sprendimų, pasitikėti žmonėmis ir įkvėpti juos išreikšti geriausias jų savybes. Šis pasakojimas apie tai..

… Viena garbaus amžiaus moteris neseniai tapo našle ir liko gyventi su savo sūnumi-alkoholiku. Ji turi dar dvi dukteris, kurios gyvena atskirai – viena kitame mieste, o antroji – netoliese, todėl dažnai aplanko mamą ir jai padeda.

Moteris labai myli savo vaikus, o ypač sūnų, kuris prieš dešimtmetį pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu – iš pradžių retai, vėliau vis dažniau.. O kai dėl to jį paliko žmona su vaikais, pradėjo sparčiai ristis į nuokalnę.

Moteris išbandė viską, kas galėjo pagelbėti jos sūnui: kreipėsi į įvairias gydymo įstaigas, gydė vaistais, žolelėmis ir užkalbėjimais, kodavo, meldėsi už jį..

Bet poveikis visada buvo trumpalaikis, o naujo nuopolio pasekmės – vis sunkesnės. Taip ir gyveno: barniai, ašaros, įkalbinėjimai, grasinimai, prašymai, skandalai..

Vasarą moteris sūnų išveždavo į sodą, kur jam vis nugabendavo maisto, o jau išgerti jis ten susiorganizuodavo pats – viską, ką tik galima buvo pragerti, visada pragerdavo.

Ir štai vieną vasaros dieną moteris važiavo iš sodo namo. Autobuse susipažino su viena pakeleive ir jai išsipasakojo visas savo bėdas. Pakeleivė įdėmiai išklausė, o paskui netikėtai paklausė: “O ką nors gero ar galite apie savo sūnų pasakyti? Nejaugi jis visą gyvenimą toks buvo?.“

Moterį labai suglumino šis pakeleivės klausimas.. Ir iš tiesų: pastaruoju metu ji apie sūnų nieko gero negalvojo. O juk prieš savo nuopolį jis iš tiesų buvo puikus žmogus!

Šis netikėtas klausimas sukrėtė ir privertė ją susimąstyti. Moteris nustojo barti ir koneveikti savo sūnų.

Vieną rytą jis pabudo po išgertuvių, o ji su šypsena prabilo: “Mielas mano sūneli, koks gi tu protingas, ir rankas auksines turi.. Aš iki šiol saugau tavo dovanotus darbus.. visus, nuo pat vaikų darželio..“

Sūnus iš pradžių žado neteko ir net išsigando – pamanė, kad mamai kažkas su galva negerai.. Puolė skambinti seseriai, papasakojo jai apie keistą mamos elgesį.

Bet motina seserį buvo perspėjus, todėl ji nė nemirktelėjusi paklausė: “O kas ne taip? Aš tavimi taip didžiavausi mokykloje: koks gražuolis mano brolis, koks geras sportininkas!.“ Į ką jis tik atkirto: “Ir tau stogas pavažiavo?!.“

Paskambino ir kitai seseriai, ir ši, lyg niekur nieko, tęsė: “Tu visada buvai labai geras, tiek man padėjai!.“

 Ir.. nuo tos akimirkos ėmė viskas keistis: tik pasirodo sūnus namuose, o motina tuoj kviečia: “Sėsk, sūneli, aš tau tavo mėgiamų blynų prikepiau.. ir dar pyragą obuolių iškepiau..“, ir pan.

Iš pradžių sūnų tai siutino: jis ir šaukštą ant grindų nusviesdavo, ir, trenkęs durimis, išeidavo, ir šaukte šaukė: “Juk aš alkoholikas, turėtum man priekaištauti, o tu!.“

Ir net išgėrusį, kietai įmigusį sūnų motina glostė ir gerus žodžius jam sakė.. Ir – keista, bet nuo tos akimirkos, kai pradėjo taip elgtis – motinai pasidarė žymiai lengviau, net širdį nustojo skaudėti.

O paskui sūnus jau nepareidavo namo išgėręs – nakvojo pas sugėrovus. Vėliau nustojo pinigų iš motinos reikalauti – jei ir išgerdavo, tai tik iš savo laikinų uždarbių.

O vieną gražią dieną sūnus pabudo, plačiai atvėrė langą, nors jau buvo vėlyvas ruduo, ir paklausė: “O kas čia per smarvė bute? Nejaugi nuo manęs?..“

Ir ta diena tapo pačia laimingiausia diena šios šeimos gyvenime! Visi verkė, bet tai buvo ne tos karčios ašaros, kaip anksčiau, o laimės ir didelio džiaugsmo ašaros..

Sūnus metė gerti ir pats stebisi – kodėl jis gėrė, kaip galėjo taip žemai nusiristi?. Matydami šį Žmogų dabar, niekas net įtarti negalėtų, kad tai buvęs alkoholikas su stažu…

Štai ką gali Motinos Meilė ir Gerumas.. Ar ne stebuklas 🙂 ?..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti“ jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių“, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..“

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam“ vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .

Pamokančios alegorijos

BAUSMĖ

Užsimanė kartą pikta moteris pakenkti gerai savo kaimynei.

Ir pradėjo į kaimynės daržą akmenis tampyti.

Tampė…

Tampė..

Tiek sutempė, kad kaimynei jų užtektų naujam namui!

Ir tik paskui sužinojo, kad tuos akmenis jos vyras iš toli atvežė, kad jie patys galėtų naują tvirtą namą vietoje senojo medinio pasistatyti…

************

GĖDINGAS GYVENIMAS

Pažvelgė gėda į žmonių begėdiškumą.

Ir… sudegė iš gėdos!

************

AKMENINĖ SĖJA

Pagailėjo godumas sėklų ir užsėjo lauką akmenimis.

Ir sako, kad dėl to jis dabar toks piktas, nes iki šiol derliaus laukia…

************

SUVOKIMAS

Gaudė žmogus su meškere žuvį.

Ir – taip jau gavosi – kartą pagavo pats save.

– Ai! – sušuko jis iš skausmo.

Vargais-negalais  ištraukė giliai į kūną įsmigusį kabliuką.

Atsipeikėjo.

Vėl užmetė meškerę.

Ir staiga, suvokęs, kokį skausmą turi patirti pagauta žuvis, skubiai susivyniojo meškerę.

Ir daugiau niekada nėjo žvejoti.

************

TINGINYSTĖS PABAIGA

Iki tol tinginystė gyva, kol už ją kiti viską daro.

O kai tik nustoja daryti…

Ateina tinginystės pabaiga.

Ir prasideda darbymetis!

************

BLOGAS PASIRINKIMAS

Kaip besirinktum iš dviejų blogybių mažesnę…

Vis vien ji išlieka blogybe!

************

SKURDINANTIS TURTAS

Krovėsi žmogus žemiškus turtus.

Kad taptų elgeta Amžinybėje!

************

TIKRAS SODAS

Ne tas sodas, kuris pavasarį žydi.

Bet tas, kuris rudenį derlių sunokina.

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !