Matyti ir skleisti Gėrį..

Mūsų gyvenime daug negatyvumo: egoizmo, priešiškumo, savanaudiškumo, pavydo, godumo, todėl žmonės dabar į pasaulį ir į kitus žmones dažniausiai žiūri per negatyvumo prizmę.

Mes nustojome matyti gėrį žmonėse. Ir net tuomet, kai susiduriame su tikrai geru žmogumi, pradedame ieškoti jame trūkumų ir “klijuoti“ jam visokias negatyvias savybes.

Ir jei jau esame prieš kažkokį žmogų nusiteikę – jokie geri jo poelgiai to nusiteikimo nepakeis.. O bendravime vis dažniau prasimuša kandumas, pašaipa ar net atviras kito žmogaus žeminimas.

Šeimoje – nesibaigiančios pretenzijos, auklėjime – besąlygiško paklusnumo reikalavimai, draugystėje – kritika, neprašyti patarimai ir pamokymai. Ir mes net nesusimąstome, kad tokiu elgesiu neigiamai veikiame kitų gyvenimą, o kartais net galime suluošinti žmonių likimus.

Ir visa tai dėl negatyvios prizmės, arba – “juodų akinių“, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Bet laikui bėgant tai tampa negatyviu požiūriu ir.. labai blogu įpročiu, kuris apsunkina gyvenimą ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.

Teisingumo dėlei turime pripažinti, kad niekas negimsta su negatyviu požiūriu į pasaulį – tai yra įgyjamas bruožas. Iš kur? Iš mūsų aplinkos: tai negatyvios informacijos kasdieninis srautas, sunkios ekonominės sąlygos, psichologinė įtampa šeimoje.

Negatyvų požiūrį visada lydi prislėgta būsena ir susierzinimas, kurie ir išeina į paviršių bendraujant. Visada. Apie tai yra rytiečių posakis: “Kuo pripildytas indas – tas iš jo ir pasipils, kai jį užkliudysi..“

Taigi, tai nėra kažkoks žmogaus piktybiškumas, o tiesiog negatyvios įtakos pasekmė, kurią galime ištaisyti. Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet.. atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui.

Todėl – keiskimės: mokykimės besąlygiškai mylėti ir matyti gėrį žmonėse. Juk meilė – mus vienijanti jėga, o geranoriškumas – nuoširdaus bendravimo pagrindas. Kai matome gerąsias žmonių savybes – įkvepiame ir juos geriems darbams!

Tai patvirtina ir vienos Pietų Afrikos genties tradicija, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurią “civilizuotam“ vakariečiui sunku suprasti. Jos esmė tokia: jei kažkas gentyje pasielgia blogai – visa gentis meta savo darbus ir apsupa ratu prasikaltusįjį.

Ir tuomet kiekvienas iš eilės – nuo mažiausio iki vyriausio – vaizdžiai, su visomis detalėmis, pasakoja apie stovinčio rato centre žmogaus gerus darbus, kuriuos jis padarė savo gyvenime. Tai gali tęstis kelias dienas, o paskui gentis priima atgal į savo glėbį apsivaliusį gentainį..

Nuostabi tradicija ir tikro žmoniškumo apraiška, kuri patvirtina dėsnį: gerumas gimsta tik iš gerumo. Visi mes suklystame, bet ištaisyti savo klaidą galime tik geru elgesiu. Ir jei plačiau – tik darydami gerus darbus galime padaryti pasaulį geresniu.

O posakį apie tai, kad geras žmogus – ne profesija, sugalvojo beširdžiai cinikai. Tik geras žmogus gyvena pagal savo prigimtį – žmoniškumą – ir harmonizuoja bei tobulina šį pasaulį.

Apie tai mūsų tautos šviesuolis Vydūnas rašė:

“Kuomet gyvenimo bėgyje prieina tyli valandėlė ir atplaukia klausimas: kam aš gyvenu?, padarykime iš jo kitą klausimą, būtent šį: kiek esu gerinęs gyvenimą? Ar esu įnešęs į jį daugiau harmonijos ar disharmonijos, širdingumo ar keršto, meilės ar neapykantos, išminties ar kvailumo? Mums, lietuviams, apie tai mąstyti ypačiai reikalinga. Kuomet mes nedidiname harmonijos, širdingumo, skaistumo, išminties, doros ir t.t., mes nieko nedarome tautai kilti, o kuomet mes didiname disharmoniją, piktumą, kvailumą, nedorą, neteisybę, tuštumą, niekingumą ir t.t., mes žudome ją, nors vadintumės kažin kokiais didžiais “veikėjais”.

Kuo daugiau gerų žmonių – tuo greičiau išnyksta palankios sąlygos blogiui gyvuoti. Ką pasėsime – tą ir skinsime.. Sėkime Gėrį – visas žmogiškas dorybes – tuomet skinsime meilę, vienybę ir taiką 🙂 .

Pamokančios alegorijos

BAUSMĖ

Užsimanė kartą pikta moteris pakenkti gerai savo kaimynei.

Ir pradėjo į kaimynės daržą akmenis tampyti.

Tampė…

Tampė..

Tiek sutempė, kad kaimynei jų užtektų naujam namui!

Ir tik paskui sužinojo, kad tuos akmenis jos vyras iš toli atvežė, kad jie patys galėtų naują tvirtą namą vietoje senojo medinio pasistatyti…

************

GĖDINGAS GYVENIMAS

Pažvelgė gėda į žmonių begėdiškumą.

Ir… sudegė iš gėdos!

************

AKMENINĖ SĖJA

Pagailėjo godumas sėklų ir užsėjo lauką akmenimis.

Ir sako, kad dėl to jis dabar toks piktas, nes iki šiol derliaus laukia…

************

SUVOKIMAS

Gaudė žmogus su meškere žuvį.

Ir – taip jau gavosi – kartą pagavo pats save.

– Ai! – sušuko jis iš skausmo.

Vargais-negalais  ištraukė giliai į kūną įsmigusį kabliuką.

Atsipeikėjo.

Vėl užmetė meškerę.

Ir staiga, suvokęs, kokį skausmą turi patirti pagauta žuvis, skubiai susivyniojo meškerę.

Ir daugiau niekada nėjo žvejoti.

************

TINGINYSTĖS PABAIGA

Iki tol tinginystė gyva, kol už ją kiti viską daro.

O kai tik nustoja daryti…

Ateina tinginystės pabaiga.

Ir prasideda darbymetis!

************

BLOGAS PASIRINKIMAS

Kaip besirinktum iš dviejų blogybių mažesnę…

Vis vien ji išlieka blogybe!

************

SKURDINANTIS TURTAS

Krovėsi žmogus žemiškus turtus.

Kad taptų elgeta Amžinybėje!

************

TIKRAS SODAS

Ne tas sodas, kuris pavasarį žydi.

Bet tas, kuris rudenį derlių sunokina.

************

Autorius – vienuolis Varnava, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !