Prielipa :)

Yra tokia žuvelė juokingu pavadinimu “prielipa“. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne, arba prie medžio pliauskos, ir mato tik tai, kas yra priešais akmenį ar pliauską. Daugiau nieko šiame pasaulyje jai neegzistuoja!

Ir štai vieną kartą varliukas, kuris gali ir sausumoje, ir vandenyje būti, pabandė pasidalinti su Prielipa savo įspūdžiais apie pasaulį.. Ir ko tik jis jai nepripasakojo!

Apie tai, kad yra dangus ir apie plaukiančius dangumi debesis. Apie saulę ir apie čiulbančius paukščiukus, apie čirškiančius svirplius ir apie skraidančius laumžirgius..

Prielipa klausėsi varliuko nepatikliai, su atlaidžia pašaipa..

Bet staiga varliukas pradėjo pasakoti tiesiog neįtikėtiną istoriją:

– Iššokau kartą aš į krantą ir matau: vaikšto pakrante milžinas ir kažko ieško. Iš pradžių aš nesupratau, ką jis ten daro, bet paskui pamačiau, kad milžinas gaudo buožgalvius ir mažus varliukus! Jis ir mane pastebėjo, bet aš stryktelėjau į vandenį ir pasprukau..

Oi, kaip baisu buvo! Juk kojos jo tokios ilgos, kad jis galėjo mane kaipmat pagauti.. Ir akys jo labai toli mato.. Mane iki šiol visą purto, kai visa tai prisimenu..

Prielipa išklausė ir pašaipiai tarė:

– Na ir meistriškai tu meluoji! Nėra jokio dangaus, nėra jokios saulės, nėra jokių milžinų! Tai tik tavo išsigalvojimai, tikrų tikriausios nesąmonės. Ar gali man visa tai įrodyti?

– Tu tik pakilk aukštyn, į šviesą iš šito dumblino dugno, ir dar ne tai pamatysi!

– Net nesiruošiu nei kilti, nei į kažką žiūrėti, – piktai atsakė Prielipa. – Aš ką, kokia tamsi bobelė, kad tikėčiau tavo pasakomis ir visokiais stebuklais?!

.. Ar kartais nesielgiame ir mes taip, kaip ši žuvelė: prie ko “prilimpame“, tokį ir pasaulį matome?.. Prilimpa ji prie akmens dumbliname dugne – ir nei dangaus, nei šviesos jai jau nėra..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Reklama

Praregėjimai (23)

Gyvenimas dideliame mieste, kur natūrali gyvybinė energija pakeista užterštais magnetiniais laukais, neleidžia žmogui gyventi sveikai ir harmoningai.

Gyventi sveikai galima kuo arčiau natūralios gamtos arba gamtoje, o bet koks dirbtinai sukurtas “komfortas“ slegia ir žlugdo žmogaus aukščiausią prigimtį  – dvasinę būseną, o kartu ir kūną.

Todėl bundantys ir dvasiškai augantys žmonės intuityviai siekia gyventi kuo arčiau gamtos arba gamtoje. Bet miegančiai sąmonei net mintis apie tai baisi – toks gyvenimas jai atrodo nuobodus ir neįdomus.

Mieganti sąmonė vangi ir tingi, nors išoriškai žmogus gali būti įtrauktas į daugybę “veiksmų“, nuo kurių pavargsta, todėl jam patinka, kad nereikia pačiam rūpintis šiluma savo namuose, nereikia prižiūrėti daržo ir sodo, nereikia meistrauti ar kažką pasigaminti pačiam.

Toks žmogus trokšta komforto, bet jis net nesuvokia, kad už visa tai aukoja dvasingumą ir atiduoda savo sveikatą.. (Dž. Krišnamurtis)

************

Žmogaus gyvenimas – ne tik darbas, sėkmė ir turtai, kaip skiepija mums sociumo programos. Tai – ir žmogaus pasaulėžiūra, ir saviraiška bei kūryba, ir gebėjimas kurti gerus santykius šeimoje, ir geranoriškas bendravimas, ir prasminga veikla visų žmonių labui, kitaip tariant – gebėjimas harmoningai gyventi.

Juk galima kurti, o galima viską griauti, ir akivaizdu, kad tai labai jau skirtingi gyvenimo būdai ir jų pasekmės.. Atpažinti – kokiu keliu einame, galime pagal savo dominuojančią vidinę būseną.

Griovimą visada lydi negatyvūs jausmai ir emocijos: susierzinimas, baimė, neapykanta, pyktis, agresija, pavydas, kaltės jausmas, susireikšminimas, godumas ir t.t.. Visa tai ne tik griauna bendravimą su žmonėmis, apsunkina žmogaus ir aplinkinių gyvenimą, bet galiausiai žlugdo ir patį žmogų, o kartu daugėja ir negatyvumo Žemėje.

Kūrimo, arba evoliucijos keliu einantį žmogų visada atpažinsime pagal jo vidinę dvasinę pusiausvyrą ir ramybę. Dar vienas išskirtinis bruožas – atsakomybė. Ir, žinoma, visa paletė dorybių: sąžiningumas, gebėjimas besąlygiškai mylėti, geranoriškumas, altruizmas, empatija, teisingumas, kuklumas, atvirumas, nuoširdumas, ir t.t.. Toks žmogus didina Gėrį Žemėje visų labui.

Tik supratę pasekmių priežastis, renkamės teisingą kelią.. (Vedos)

************

Gyvenimas bendrauja su kiekvienu iš mūsų tam tikrais įvykiais. Tai gyvenimo ženklai, kurie gali tapti puikiais orientyrais..

Kartais gyvenimas mus perspėja: “Sustok, kol nevėlu..“, padrąsina: “Pirmyn, ir tik nieko neklausyk!“, sustabdo: “Susitaikyk, nepyk..“, primena: “Pailsėk, tausok save!“, atkreipia mūsų dėmesį: “Štai žmogus, kurio tu ieškai!“

Įspėja: “Atkreipk dėmesį, tai kartojasi!“, paguodžia: “Nesisielok, tai ne tau..“, paskatina: “Padaryk gerą darbą, juk tai taip paprasta!“, pamoko: “Neskaudink kito, bus sunku ir jam, ir tau..“, ir – apdovanoja: gerais žmonėmis, gerais įvykiais, gera nuotaika..

Gyvenime nėra nieko atsitiktinio.. Atkreipkime dėmesį į jo ženklus.

************

Meilės energija – stebuklinga kurianti ir vienijanti jėga.. Tai energija, kuri skatina evoliucijos procesus. Tačiau suprasti jos didingumą nėra lengva, nes tai, kas dabar vadinama meile – dažniausiai tėra buitinio egoizmo apraiškos.

Tikroji besąlygiška Meilė išlaisvina, atgaivina, įkvepia, pašalina bet kokius rėmus, pripildo ypatinga vidine šviesa, suteikia prasmę, išryškina tikrąją esmę, suvienija ir užlieja ypatingu džiaugsmu..

O be Meilės viskas blanksta, nyksta, netenka prasmės ir esmės.

Todėl – pradėkime kiekvieną dieną su Meile, žvelkime į viską su Meile, darykime tikrų tikriausius stebuklus mūsų gyvenime su šios nuostabios energijos pagalba 🙂 !

************

Parinko ir vertė ruvi.lt

Prašytojai ar Kūrėjai?

Visi žmonės turi norų. Vieni – materialių, kiti – mažiau apčiuopiamų, nors už visų tų norų iš tiesų slypi laimės troškimas.. Bet jei paklausime žmonių: “kas yra laimė?“ – retas atsakys nesvarstydamas.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame labai vertinami įvairiausi daiktai. Daiktais, arba tiksliau – jų kiekiu, dabar matuojama viskas žmonių gyvenime, todėl žmonės dažniausiai sieja laimę būtent su daiktais ir siekia jų turėti įvairiausiais įmanomais būdais.

Būtent šis troškimas tampa rodikliu ir dvasinėse žmogaus paieškose. Dažnam dvasinių žinių ieškotojui tai yra pagrindinė paskata, juolab, kad šiuolaikiniai “guru“ vienu balsu tvirtina: “pinigai – žmogaus energijos ekvivalentas“, “turtai – žmogaus dvasingumo išraiška“, “dvasingas žmogus pritraukia gausą“, ir t.t..

Ir tiek dabar įvairiausių pinigų ir daiktų priviliojimo technikų, tik spėk rinktis! Bet svarbiausia jose – išmokti prašyti to, ko nori: prašyti visatos, angelų, aukščiausių jėgų, dangiškų globėjų ir nesidrovėti kreiptis į patį Kūrėją..

Ir prašo žmonės, ir melste meldžia, ir siunčia materialius “užsakymus“ dangiškai kanceliarijai, o jei nepavyksta – ieško naujų norų pildymo metodikų. Dažniausias tokių paieškų rezultatas – nusivylimas, net  jei ir pavyksta kažko “išprašyti“..

Ir ne todėl, kad ne daiktuose ir ne norų “išpildyme“ laimė, o kiekvienas, pasukęs paskui savo nesibaigiančius materialius norus, galiausiai atsiduria, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę – ties suskilusia gelda..

Nusivylimas apima todėl, kad prašytojo, arba nevaldančio savo norų žmogaus vaidmuo – žeminantis silpno, nebrandaus, pakliuvusio į norų vergystę žmogaus vaidmuo. Ir laimės jis tikrai nesuteikia..

Juk ne veltui yra šmaikštus pasakos apie auksinę žuvelę perfrazavimas: Pagavo kartą auksinė žuvelė senį ir sako jam žmogaus balsu: “Kol tu turėsi norų, aš juos pildysiu, o kai tik tavo norai baigsis, aš tave paleisiu, ir tu būsi.. LAISVAS!“

Ir tikrai – vergaudami materialiems norams ir daiktams, prarandame ne tik savo laisvę, bet ir nuovoką – kas gi iš tiesų yra svarbu gyvenime. Mes taip nuklystame į iliuzijas, kad jaučiamės normaliai, kai mus vadina ne žmonėmis, o vartotojais..

Turime pagaliau išaugti iš to žeminančio prašytojo vaidmens. Kad pasveiktume nuo nuolat brukamo vartojimo ir primetamų “norų“, tereikia suprasti savo tikruosius ir būtinus poreikius. Nei vienas daiktas negali padaryti žmogaus laimingu – visa tai tik laikina euforija.

Tikroji laimė – tai vidinė dvasinė pilnatvė, kuri pasiekiama, kai žmogus savo būsena, mintimis ir veiksmais kuria harmoniją. Ir ne priešokomis ar retkarčiais pamedituodamas, o realiais darbais savo kasdieniniame gyvenime.

Jei siekiame būti dvasingais, turėtume ne prašyti, o klausti Kūrėjo, Visatos – kaip brandūs bendrakūrėjai: “Ką aš dabar galiu padaryti, kad šis pasaulis taptų geresniu?“ Ir – imtis atsakomybės, veikti: kiekvienas geras darbas, nors ir nedidelis, palaiko harmoniją šiame pasaulyje ir.. neleidžia mums galutinai nužmogėti..

Gali atrodyti, kad vienas žmogus nieko negali, bet tai netiesa, tereikia apsižvalgyti: yra daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos arba tiesiog gero žodžio, pasitaiko gyvenime ir konfliktų, kuriuos galime taikiai išspręsti, ar yra gamtos kampelis, kurį galime paversti žydinčia oaze, ir t.t…

Išsilaisvinkime nuo iliuzijų, nusimeskime žeminantį amžino prašytojo vaidmenį! Atgaukime savo žmogišką orumą ir tapkime mūsų visų bendro gyvenimo Kūrėjais, kur klestės meilė, taika, laisvė, vienybė ir santarvė 🙂 . Būti harmonijos Kūrėjais – didelė laimė 🙂 ..