* Šiuolaikinio švietimo modelis neveikia. Jis paseno, todėl išplėšia iš žmonių gyvenimo 15-20 metų ir išugdo nepritaikytus gyvenimui, šabloniškai mąstančius žmones.
* Mums diegia klaidingą įsitikinimą: jei gerai mokomės, jei įstojame į gerą aukštąją mokyklą ir ją užbaigiame, tuomet sėkmė gyvenime mums užtikrinta.
* Galbūt, kadaise taip ir buvo, bet šiandien švietimo sistema jau nespėja koja kojon su laiku, todėl vietoje ugdymo sistemos ji tampa formalia, sustabarėjusia.
* Jei norime, kad visuomenė sėkmingai vystytųsi ir tobulėtų, mums reikia mokytis konkrečių įgūdžių, kurie naudingi realiame gyvenime. Kitaip tariant – įgūdžių, kuriuos galima nuolat vystyti bei tobulinti, remiantis praktika ir patirtimi.
* Žinoma, mokslo įstaigose galima išmokti ir naudingų dalykų: išvystyti erudiciją, išsiugdyti kritinį mąstymą, gauti bazines žinias. Tačiau diplomas šiandien neužtikrina sėkmingo įdarbinimo ir įdomaus, kūrybingo darbo. Atėjo laikas ieškoti naujų švietimo būdų.
* Dabartinėje švietimo sistemoje žmogus savo vaikystės ir jaunystės metus, kuomet jis kupinas entuziazmo, energijos ir kūrybingumo, turi nukreipti į.. kuo geresnių pažymių gavimą.
* O tai pamažu gesina ir entuziazmą, ir kūrybingumą, ir apskritai norą mokytis – juk reikia mokytis daugybės dalykų (ir gerai mokytis), kurie ne tik neįdomūs, bet ir retai pritaikomi gyvenime.
* Švietimo sistemos paradoksas tame, kad daugybės dalykų, išskyrus bazines žinias, mes niekaip nepritaikysime gyvenime, nors ir skirsime tam daugybę jėgų ir laiko. Tokio mokymosi rezultatas – tik gražūs pažymėjimai, bylojantys apie tam tikrų mokslų baigimą.
* Todėl taip daug žmonių, baigusių įvairius mokslus, nedirba pagal specialybę arba dirba formaliai, atsainiai. Arba tampa tam tikros srities teoretikais – vysto teorijas, rašo knygas ir mokslinius darbus, kurie neturi jokios praktinės naudos visuomenei.
* Tuo tarpu tik praktiniai įgūdžiai: reikalingų žinių pritaikymas, kūrybingumo ir iniciatyvumo ugdymas bei mokymas dirbti grupėje (derinti veiksmus geriausiam rezultatui) gali suteikti žmogui vertingą išsilavinimą, kurį jis galės ne tik pritaikyti gyvenime, bet ir toliau vystyti.
* Žmogus gali turėti aukštą intelekto koeficientą, daug teorinių žinių, bet jei jis nesugeba kūrybiškai mąstyti, priimti savarankiškus sprendimus ir pritaikyti savo žinias gyvenime – tos žinios mažai vertos. Svarbiausias gyvenime – praktinis intelektas.
* Dabartinis formalus, šabloninis išsilavinimas praktinio intelekto neugdo. Ateities švietimo sistema turėtų būti susieta su praktika. Ji turėtų būti lanksti, atsižvelgiant į įvairių mokslo sričių pokyčius (tobulėjimą).
* Juk mokomės ne dėl pačio mokymosi. Mokslai yra tobulėjimo įrankis, todėl mokytis turi būti įdomu! Tai būtina sąlyga. Jei mokytis neįdomu – reiškia, mokslai tapo dogmatiški, neatitinkantys gyvenimo pokyčių ir besimokančiųjų poreikių.
* Blogiausia, ko išmoko dabartinė švietimo sistema – tai šabloninis mąstymas. Tai visiškai užgesina žmogaus gebėjimą laisvai, savarankiškai mąstyti ir apskritai tobulėti. Todėl retam pabaigusiam mokslus žmogui išlieka noras toliau savarankiškai kažko mokytis, užsiimti saviugda.
* Šabloninį mąstymą galime pastebėti ir tame, kaip abiturientai renkasi aukštąją mokyklą: retas yra tvirtai pasirinkęs specialybę ir žino, ką norėtų veikti gyvenime. Dažniausiai einama “kažkur“, “bet kur“ – kad tik gautų aukštojo mokslo diplomą.
* Tokio pasirinkimo pasekmės jau matomos mūsų gyvenime: vis mažiau tikrų savo srities specialistų, kurie gerai dirba ir yra naudingi visuomenei. Juk formalus išsilavinimas orientuotas išskirtinai į statusą, kuris įgyjamas, jei tiksliai vykdomos tam tikros taisyklės.
* Jei tokia situacija tęsis – gerų specialistų turėsime vis mažiau, o vietoje jų bus armija funkcionierių, kurie be taisyklių ir instrukcijų yra bejėgiai, o bet kokia situacija, reikalaujanti savarankiško sprendimo – jiems neišsprendžiama.
* Jei norime pozityvių pokyčių visuomenėje – turime keisti pasenusią švietimo sistemą, kuri jau neatitinka mūsų dienų iššūkių. Išsilavinimas turi būti praktiškas, visiems prieinamas, lankstus, gerinantis visos žmonijos gyvenimą.
* Be bazinių žinių, mokslo įstaigose turi būti mokoma žmoniškumo: vienybės, meilės, pagarbos gamtai ir visai gyvybei, bendradarbiavimo, santarvės, kūrybingumo. Juk visos žmonijos progresas – tai daugybės kūrybingų žmonių vieningos veiklos rezultatas 🙂 .
(Mintys iš Ž. Fresko paskaitų, parinko ruvi.lt)
ruvi 
Visi mokiniai turi atitikti švietimo sistemos primestą idealą. Idealu būtų jei mokinys turėtų 10 , taip, šis pažymys tiesiog idealus… Tiksliau mokintusi kaip mes norime ir ką mes norime, vadinasi jis turi mąstyti pagal sistemos idealus. Nenorintys prisitaikyti prie mūsų valdžios- mūsų idealų neatitinka, jie tiesiog neidealūs, mažaraščiai neišprusėliai…
Jie net “nesusimyli“ susivokti kad įvairūs žmonės mokslo sąvoką suvokia kitaip, jie net nenori susivokti kad atskiros šeimos taip pat gali turėti savo švietimo planus, kodėl aš turiu savo vaiką mokyti taip kaip nori kažkoks dėdė ar ponia iš “švietimo ministerijos“, kodėl būtent pagal jų programą, kodėl aš negaliu mokyti pagal sąvają? Kuom aš prastesnis? Tiesą pasakius po Jūsų straipsnis “Iliuzijos, kurias laikome tikrove“ privertė mane susimąstyti kokiose didelėse iliuzijose mes gyvename… Kad ir ši “švietimo sistema“- paskandina jauną žmogų iliuzijose. Pažymiai yra tokia pat iliuzija kaip ir pinigų vertė, laikas tai suprasti, mokslo pasiekimai negali būti vertinami pažymiais lygiai taip pat kaip žmogaus gyvybė pinigais.
PatinkaPatinka
Labas, leksai,
Visiškai pritariu jūsų mintims. Kiekvienas, kas turi vaikų, pamato, kad švietimo sistema ne tik nesikeičia, bet ir degraduoja: vaikams mokytis neįdomu, mokslai tampa jiems slegiančiu, o kartais ir nepakeliamu krūviu – neretai jau pradinių klasių mokiniai mokosi iki išnaktų, kad paruoštų namų užduotis..
Toks įspūdis, kad vaikai laužomi psichologiškai, kad galų gale paklusniai priimtų primetamus šablonus. Juk nei vienas mokytojas nemoka visų mokykloje dėstomų dalykų idealiai (dešimtukui), o iš vaikų to reikalaujama..
Jūs taikliai pastebėjote: “Pažymiai yra tokia pat iliuzija kaip ir pinigų vertė, laikas tai suprasti, mokslo pasiekimai negali būti vertinami pažymiais lygiai taip pat kaip žmogaus gyvybė pinigais.“
Man atrodo, vertinimo pažymiais sistema “pratina“ vaikus prie suaugusiųjų gyvenimo, kai pažymiai atitinka pinigus – kitą “vertinimo“ vienetą: kuo didesnis pažymys – tuo geresnis mokinys, o pas suaugusius: kuo daugiau pinigų – tuo “geresnis“ žmogus.
Ir liūdniausia, kad pažymiai iš tiesų neparodo vaiko tikrų talentų ir gebėjimų, bet tik patvirtina vaiko sugebėjimą kalti atmintinai kažkieno sugalvotus šablonus. Kaip ir dideli pinigai neparodo suaugusio žmogaus “vertingumo“, o tik gebėjimą “prasisukti“, apgauti, išnaudoti, pasinaudoti.
Bet tai, kad jau apie tai kalbama vis garsiau visame pasaulyje – geras požymis ir ženklas, kad ne tik švietimo sistema, bet ir visa gyvenimo sistema privalės keistis. Bet kokia dirbtinai sukurta parazitinė sistema prieina logišką pabaigą – ribą, už kurios jos gyvavimas neįmanomas: ji “suėda“ pati save. Tą ir matome dabar visame pasaulyje.
Nelengva gyventi tokių pokyčių metu, nes byra viskas, ką ilgai laikėme tikrove. Bet nauja nestatoma ant seno, sutrūnijusio pamato. Todėl turime praeiti visus atsibudimo etapus ir suprasti, kas iš tiesų mums visiems vertinga ir svarbu.
Ačiū, leksai, kad pasidalinate savo mintimis! 🙂
PatinkaPatinka
Tas vertinimas yra labai blogai. Pvz įstojus mokytis, vieni būna be jokių žinių, patirties ir t.t., o kiti jau būna su išsilavinimais, dirbantys panašų darbą, tai jiems viskas lengviau ir geriau sekasi. Ir gaunasi taip, kad jeigu neištempi kaip kiti, tai jautiesi kaip koks vargšelis, kuriam gal čia ir ne vieta.
PatinkaPatinka
Sveiki!
Turbūt, nereikėtų lyginti savęs su kitais, o juo labiau, su vertinimais – juk visų galimybės skirtingos, ir mes niekada nebūsime vienodi. Tiesiog darykime ką galime geriausiai kiekvienoje situacijoje, ir tuomet bus ir pasitikėjimas savimi, ir paprasčiau priimsime kitų žmonių kitoniškumą…
PatinkaPatinka
Nežinau kas atsitiko bet nebenoriu eiti į mokslus. Kaip elgtis? Pirmą pusmetį atsakingai lankiau, o dabar kažkas galvoj susisuko. Ar reikia laikytis disciplinos ir prisiversti eiti, ar neiti? Nenoriu pridurniuoti.
PatinkaPatinka
Sveiki!
Šiuo atveju niekas negali patarti – tai labai asmeniška. Tiesiog reikėtų pagalvoti – gal verta užbaigti tai, kas pradėta? O jei ne – tai kas vietoje to? Viskas tik jūsų rankose 🙂 .
PatinkaPatinka
Mokslus užbaigti reikia, bet kad nieko jau nesimokom. Nuvažiuojam kad tik tas valandas išbūti, prapliurpiam apie nieką… Nu nerimtas, tuščias, beprasmis laikas. Mane tai vargina ir erzina.
PatinkaPatinka
Taip, toks mūsų laikų švietimas… Bet kitko kol kas nėra, todėl verta tiesiog užbaigti tai, ką pradėjote. Tegul motyvacija bus pats mokslo baigimo diplomas, gal taip lengviau bus įveikti tas būtinas valandas 🙂 ?
PatinkaPatinka
Ateinu į “paskaitas“, sėdi du žmonės… Dėstytoja sako, kad kitiems davė išeigines, nes to būtinumo nėra eiti. Na o žiopliukai atvažiuoja ir sėdi. Aišku visi ateina, lanko, bet pasidaro ir laisvadienių, ir jokių problemų. Ir tokie daugiau reikalingi, ir daugiau pasiūlymų sulaukia. O aš “plūgą“ tempiu, kad neduok dieve dienos nepraleisti.
PatinkaPatinka
Sveiki! Kartais atsiduriame aplinkybėse, kuriose nuo mūsų mažai kas priklauso, todėl jos trikdo mus. Tai,apie ką rašote jūs, iš tiesų yra keista. Ir jūs elgiatės taip, kaip jums priimtina, o ne taip, kaip visi – ir tai yra teisinga.
PatinkaPatinka
Nežinau kaip pasiaiškinti kad neateinu. Nesakysi kad man kažkas nepatinka…
PatinkaPatinka
Sveiki!
Bet kokiu atveju – verta pabaigti mokslus. O dėl paskaitų lankymo – tai čia jau turi būti jūsų sprendimas ir jūsų atsakomybė, pagal situaciją. Sėkmės jums!
PatinkaPatinka
Pritariu autoriams iš esmės: viduramžiškos didaktikos ir Apšvietos “švietimo“ idėjos beviltiškai paseno, sovietmečio “naujo žmogaus kūrimo“ ideologija nuėjo į bedugnę, bet dabartinė mokykla tebėra šių geležinių replių suspausta. Kodėl? Todėl, kad tai patogu “švietėjams“ ir jų valdytojams. Kad tai anachronizmas, rūpi tik grupelei mokytojų idealistų ir intelektualiems mąstytojams. Yra pedagogai, bet nėra pedagogikos, mokslo, kuris įvertintų realią padėtį ir pasiūlytų naują ugdymo paradigmą. Reikia naujų veidų ir idėjų. Reikia įveikti biurokratinius barjerus.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Manau, kad dabar švietimą švietimu sunku pavadinti, nes, iš tiesų, ir žinios, ir jų pateikimo būdas, ir vertinimo sistema beviltiškai degradavo. Tai virto nemalonia prievole. Vaikai ir jaunimas tai jaučia, todėl jiems neįdomu, jie nenori taip mokytis, o juk mokymosi procesas turėtų dominti, skatinti vaikų žingeidumą ir kūrybingumą, aktyviai dalyvauti mokymosi procese.
Tai bendrų procesų dalis – kai žlunga sistema, degraduoja visos jos sudedamosios dalys. Svarbu išsilaikyti šiuo nelengvu metu ir šeimose vaikams ir visiems šeimos nariams kurti geranorišką meilės ir palaikymo erdvę… Laikykimės ir palaikykime vieni kitus 🙂 !
PatinkaPatinka
Neaišku kas valstybines mokymo įstaigas finansuoja. O kas finansuoja, tas ir savo tvarką įveda. Mokytojas gauna programą ir ją turi pateikti. Patys dėstytojai tokiu “mokslu“ stebisi. Nu o ką darysi? Jeigu už tai duoda atlyginimą, ir diplomą…
PatinkaPatinka
Taip ir yra. Bet, nežiūrint į nieką, yra puikių mokytojų, kurie sugeba bet kokioje sistemoje dėstyti taip, kad vaikams būtų įdomu, nes jie myli vaikus ir savo darbą.
PatinkaPatinka