Dramblys ant grandinės

“Kai buvau mažas, aš labai mėgau cirką, ir labiausiai cirke man patiko laukiniai gyvūnai. Mane ypač žavėjo dramblys – visų vaikų numylėtinis.

Pasirodymų metu šis didžiulis laukinis gyvūnas visiems demonstravo savo neįtikėtiną jėgą, dydį ir svorį. Bet tuoj po pasirodymo ir iki pat sekančio išėjimo į sceną dramblys visą laiką buvo pririštas prie grandinės, kurios vienas galas buvo pritvirtintas prie jo kojos, o kitas – prie įsmeigto į žemę kuolelio.

Tai buvo nedidelis medžio kuolelis, kelis centimetrus įsmeigtas į žemę. Ir nors grandinė buvo stora ir tvirta, tačiau man buvo akivaizdu, kad toks stiprus gyvūnas, kuris gali išrauti medį su šaknimis, galėtų lengvai ištraukti tą kuolelį ir pabėgti.

Kas jį laiko? Kodėl jis nepabėga?

Cirko dramblys nepabėgo todėl, kad nuo vaikystės buvo pririštas prie tokio kuolelio. Kad išsilaisvintų, drambliukas traukė jį iš visų jėgų, tačiau nežiūrint visų jo pastangų, jam tai nepavykdavo, nes tuo metu kuolelis jam buvo neįveikiamas.

Vakare jis krisdavo iš nuovargio, o ryte bandė vėl ir vėl.. Kol vieną lemtingą drambliukui dieną jis pasidavė likimui ir pripažino savo bejėgiškumą.

Šis didelis ir galingas dramblys nepabėga iš cirko, nes galvoja, kad negali to padaryti. Jo atmintyje išliko tas vaikystėje patirtas bejėgiškumo jausmas. Blogiausia, kad jis nė karto nesuabejojo tais prisiminimais, todėl niekuomet daugiau nebandė ištrūkti.

Mes visi truputį panašūs į tą cirko dramblį: šiame pasaulyje esame pririšti prie šimtų “kuolelių“, ribojančių mūsų laisvę. Mes gyvename galvodami, kad “negalime“ daryti daugybės dalykų tik todėl, kad kažkada, labai seniai, kai buvome maži, mes bandėme kažką padaryti, bet tuo metu mums tai nepavyko.

Tuomet mes pasielgėme kaip šis dramblys – “įsirašėme“ į savo atmintį nuostatą: “Negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu“. Mes išaugome su tokia nuostata, todėl daugiau nei karto nepabandėme ištraukti kuolelio..

Kartais, girdėdami grandinės žvangesį, mes pažvelgiame į kuolelį ir galvojame: “Negaliu ir negalėsiu niekada“..“

Autorius – Chorche Bukaj, vertė – ruvi.lt

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !

Overtono langas

Kažkas iš klasikų sakė, kad žmogų sunku apgauti, bet įtikinti žmogų, kad jį apgavo – dar sunkiau. “Overtono langas“ – mūsų laikais plačiai taikoma manipuliavimo technika, kuri pavadinta jos sumanytojo – Dž. P. Overtono vardu.

Kaip teigė šios technologijos autorius – jos pagalba galima įdiegti į visuomenės sąmonę bet kokią, kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Ir tai ne primityvus “smegenų plovimas“, o subtili ir gerai veikianti technologija.

Susipažinti su ja reikia kiekvienam – ne tik tam, kad nagrinėtume jos moralinę pusę, bet tam, kad suprastume – kaip mumis manipuliuoja, ir kodėl be pasipriešinimo, o kartais net su džiaugsmu, priimame absurdiškiausias idėjas, kaip savaime suprantamas..

“Overtono langas“ itin efektyvus todėl, kad diegiamas nuosekliai, palengva – daromas nepastebimas sisteminis poveikis nuo pradžių iki pat idėjos įgyvendinimo. T.y., nuo stadijos “neįmanoma“ iki stadijos “aktuali politika“ – kai idėja įskiepijama į masių sąmonę ir įtvirtinama įstatymais.

Pažvelkime, kaip veikia ši technologija.

Nulinė stadija. Ji dar vadinama stadija “tai neįmanoma“, kai vyrauja iškeliamos idėjos neigimas dėl akivaizdaus prieštaravimo moralei, kai visiems matomas jos absurdiškumas. Todėl kyla natūralus pasipriešinimas. Šios stadijos tikslas – pradėti kelti norimą temą į viešumą ir iš kategorijos “tai neįmanoma“ pervesti ją į radikalių idėjų kategoriją.

Stadija “Kaip tai drąsu!“ Čia būtinai primenama žodžio laisvė, leidžianti kalbėti bet kokia tema. Pradedama remtis mokslu – juk mokslas tyrinėja įvairias sritis, todėl surandamas “autoritetingas“ mokslinis patvirtinimas siūlomai idėjai.

Prasideda diskusijos “remiantis moksliniais tyrimais“ – o tai jau kitas “lygis“ – respektabilus ir daugeliui priimtinas. Ir čia “Overtono langas“ šiek tiek prasiveria: juk kai siūloma idėja nagrinėjama “moksliškai“ – keičiamas ir požiūris į ją, o kartu garantuojamas perėjimas iš visiško neigimo į pozityvesnę poziciją.

Šalia mokslinių diskusijų būtinai turi atsirasti ir “būrelis radikalų“, aršių siūlomos idėjos šalininkų – kad dar labiau prasiplėstų diskusijų ratas. Jie reikalingi ir tam, kad būtų atsvara priešininkų stovyklos radikalams, kurie siūlo susidoroti su naujos idėjos šalininkais.

Rezultatas – apie nepriimtiną idėją vis plačiau diskutuojama, ir ji pereina iš vienareikšmiškai “juodos“ į “pilką“.

Stadija “O kodėl gi ne?“ Šioje stadijoje siūloma idėja pervedama iš radikalių kategorijos į įmanomų kategoriją. Tęsiamos “mokslinės“ diskusijos, cituojami mokslininkai ir moksliniai tyrimai. Kiekvienas, išdrįsęs prieštarauti, apšaukiamas neišprususiu, atsilikusiu, dviveidžiu.

Labai svarbus momentas – siūlomai idėjai sugalvojamas gražus pavadinimas: sukuriamas eufemizmas (t.y., vietoje bauginančio ar grubaus žodžio pradedamas naudoti švelnesnis, neutralesnis).

Tokio naujo pavadinimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo idėjos absurdiškumo, jos esmės (atskirti žodį nuo formos) ir suteikti jai nebūtų gerų savybių, “humanizuoti“ ir tuo pačiu paruošti pagrindą jos pripažinimui ir įteisinimui.

Stadija “Taip ir turi būti“. Po to, kai paruošiamas pagrindas siūlomos idėjos įteisinimui, atsiranda galimybė dar plačiau atverti “Overtono langą“ – pervesti idėją iš įmanomų kategorijos į racionalių kategoriją.

Šiame etape siūlomai idėjai dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas“. Priešininkai – būtinai radikaliai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Žmonės, kurie natūraliai priešinasi absurdiškai idėjai, taip pat priskiriami “radikaliems“ priešininkams.

Specialiai provokuojami ir rodomi agresyvūs, nestabilių emocijų idėjos priešininkai – kad sukurtų psichopatų įspūdį. O siūlomos idėjos šalininkai tokios kovos fone kviečia “blaiviai mąstyti“, “remtis mokslu“, “nebūti atsilikusiais ir agresyviais“.

Na, o “mokslininkai“ ir žurnalistai šiame etape aktyviai diegia mintis apie siūlomos idėjos “normalumą“. Dabar idėja pereina iš racionaliųjų kategorijos į populiariąją kategoriją.

Stadija “Gražioje šviesoje“. Kad siūloma idėja dar labiau išpopuliarėtų, ji susiejama su istorinėmis, mitologinėmis arba įžymiomis šiuolaikinėmis asmenybėmis. Ji masiškai aptarinėjama, aprašoma, rodoma televizijoje, filmuose, videoklipuose, dainų tekstuose.

Ir tuo momentu, kai visi apsipranta su ta idėja ir visos kalbos apie ją atsibosta – pasirodo paruoštas “specialistas“, kuris pasiūlo legalizuoti, įteisinti idėją. Legalizacijos pateisinimui jai suteikiamas nebūtos “doros“ savybės.

Stadija “Mes esame valdžia“. Šis etapas pradedamas tuomet, kai idėja išpopuliarinta ir ją jau galima pervesti iš populiarios kategorijos į aktualios politikos kategoriją.

Prasideda įstatyminės bazės ruošimas. Suaktyvėja tam paruošta grupė valdžioje. Publikuojamos socialinės apklausos, tariamai patvirtinančios pritarimą idėjos legalizavimui. Viešai pasisako politikai.

Visuomenei diegiama dogma “Šią idėją draudžiama drausti“. Aktyvuojama tolerancijos tema. “Overtono langas“ atsiveria pilnai, šiame paskutiniame etape visuomenė jau pilnai palaužta, nors sveikos nuovokos žmonės niekada nesutiks su absurdiškos idėjos įteisinimu.

Rezultatas pasiektas. O priimti įstatymai, kurie griauna žmonių moralės normas, neišvengiamai pasieks ir mokyklas, ir vaikų darželius. O tai reiškia.. kad sekanti karta užaugs demoralizuota, be moralinių nuostatų.

Iš esmės labai liūdna skaityti apie tokius “išradėjus“ ir jų taikomas technologijas. Tačiau kai pažvelgi į mūsų gyvenimą – pamatai, kiek absurdiškų idėjų pagal jas buvo ir tebėra skiepijama.

Kartais tiesa būna labai karti. Bet tik žinodami ją, galime atpažinti įvairias manipuliacijas ir nepasiduoti joms. Tik Tiesa mus visus išlaisvins 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie manipuliacijas žmonių sąmone, parengė ruvi.lt)