Evoliucijos teorija pagal Vedas

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)

Reklama

5 mintys apie „Evoliucijos teorija pagal Vedas“

  1. Visatos Išminties, Kūrėjo atžvilgiu nėra Bloga ir nėra Gera. Yra tik patirtis. O patirtis – pažinimo pagrindas. Su ateinančiomis žiniomis užtikrinamas Sielos augimas.
    Taigi, būkime dėkingi už pažinimą. Nors kartais jį įgyjame ir per “blogą“ patirtį…

    Patinka

  2. Labas, Rolandai 🙂

    Pritariu pilnai 🙂 . Per patirtį – negatyvią ar pozityvią – mes išmokstame svarbiausio dalyko; atskirti, kas mus veda į degradaciją, o kas – į evoliuciją. Tai nėra taip jau lengva, nes dualume dažniausiai viskas yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    Ir tikrai nelengva sunkiai patirčiai (kai patiriame didelį nusivylimą, fizinį skausmą, pažeminimą ar netektis) pajusti dėkingumą, ar pamatyti dvasinį augimą, kai esi neviltyje.. Tam reikia didelio sąmoningumo ir išminties, reikia išmokti atitrūkti nuo materialumo (“sumaterialėjimo“) ir pamatyti aukštesniuosius, dvasinius tikslus..

    Patinka

  3. Tikrai bloga patirtis, kuri zmogu visiskai suzlugdo, (nu)zudo fiziskai ir dvasiskai, kai asmuo gyvena neapykanta ir kenkia sau ir kitiems, zmogui reikia materialiu ir dvasisku amzinu vertybiu, nes jei nera tarp ju pusiausvyros – degradacija neisvengiama, butina myleti namus, kuriuose gyvena tobulejanti siela.

    Patinka

  4. Labas, Gintare 🙂 ,

    Dualiame pasaulyje labai daug melo ir iliuzijų, kurias žmonės pradeda laikyti tikrove, todėl jie dažnai nuoširdžiai tiki, kad teisinga yra tai, kas juos veda į degradaciją (pvz., žalingi įpročiai, palaidumas, nesveikas maistas, egoizmas, priešiškumas, gobšumas ir t.t..) Bet gerai yra tai, kad mes visi turime prigimtinį indikatorių tiesai atpažinti – sąžinę. Ji net miegančią sąmonę nuolat klibina, todėl žadina karts nuo karto net labiausiai nutolusius nuo tiesos 🙂 ..

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s