Pasakojimas apie tėvų meilę

Vienam vaikinui labai nesisekė meilėje..

Jam nuolat pasitaikydavo “ne tos“ merginos: vienos atrodė jam negražios, kitos – kvailos, trečios – įnoringos..

Pavargęs nuo savo idealo paieškų, jaunuolis nusprendė kreiptis patarimo pas senolį išminčių.

Įdėmiai išklausęs jaunuolio, išminčius paklausė:

– Matau, kad turi didelę bėdą.. Sakyk man, o kokie tavo santykiai su mama?

Jaunuolis labai nustebo:

– O prie ko čia mano mama?.. Na, aš net nežinau.. Ji dažnokai mane erzina savo kvailais klausimais, įkyriu rūpesčiu, nusiskundimais ir prašymais. Negaliu pasakyti, ar myliu ją..

Senolis nutilo. Paskui pakraipė galvą ir tarė:

– Ką gi, atversiu tau pagrindinę Meilės paslaptį.. Meilė yra, ir vieną dieną ji atsivers tavo širdies gilumoje. Bet tu turi atminti: Meilės sėklą joje pasėjo labai svarbus žmogus tavo gyvenime – tavo Mama. Ir ką jausi jai – tą jausi ir visoms pasaulio moterims. Juk Mama – tai pirmoji Meilė šioje Žemėje, kuri paėmė tave į savo rūpestingą glėbį.. Mylėsi ir gerbsi savo Mamą – išmoksi mylėti ir gerbti kitas moteris.

Jaunuolis susimąstė, o išminčius tęsė:

– Ir tuomet vieną dieną pamatysi, kad patikusi tau mergina atlieps į tavo dėmesį švelniu žvilgsniu ir nuoširdžia šypsena.. Žinai, kodėl? Todėl, kad nebūsi nusistatęs prieš moteris.. Tu įžvelgsi tikrąją jų prigimtį. Atmink: mūsų požiūris į tėvų šeimą, į giminę – mūsų Laimės matuoklis..

Jaunuolis padėkojo ir nusilenkė senolio išminčiai. Ir jau rengėsi išeiti, bet pavymui išgirdo senolio žodžius:

– Tiesa, ir nepamiršk: laimingam gyvenimui ieškok merginos, kuri gerbia ir myli savo tėvą!..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Reklama

7 mintys apie „Pasakojimas apie tėvų meilę“

  1. Milda, labas 🙂

    Ir mane užkabino. Susvetimėjimo laikais labai aktuali tema. Dažniausiai skriaudžiame tuos, kurie arčiausiai.. Mylėkime – ir viską ištaisysime 🙂 .

    Patinka

  2. Mūsų sukurta civilizacija stagnuoja religijos, kapitalizmo ir oligarchijos gniauštuose, naikinamos mūsų vertybės, sukurtos kartu su civilizacija. Naikinti vertybės= naikinti civilizaciją, kas ją naikina? Kapitalizmo apologetai kurie į žmogų žiūri tik kaip į vartotoją(parazitizmo filosofija, parazitai irgi tiktais vartoja)

    Patinka

  3. Antrą kartą visa tai perskaičiau. Citata: “Atmink: mūsų požiūris į tėvų šeimą, į giminę – mūsų Laimės matuoklis“. Aš savo tėvų negerbiu dėl atitinkamų priežasčių, ketinu su jais nutraukti visus ryšius ir savo busimų vaikų jiem nerodyti ir netgi ketinu pasikeisti pavardę, ar tai įtakos mano laimę su mylimąja? 🙂 Tiek psichologiškai tiek fiziškai smurtavęs tėvas ir šalta kaip ledas motina yra jau praeitis.

    Patinka

  4. Labas, leksai,

    Klausimas sunkus, todėl nėra paprasta trumpai atsakyti. Atsakysiu iš savo patirties – kaip aš su šiuo klausimu susidūriau ir jį sprendžiau, o jūs darykite savo išvadas, gerai? Ir, aišku, elkitės taip, kaip jums liepia širdis.

    Jūs gerai suprantate, kaip mus visus veikia dabartinė sistema. Galima sakyti, kad žmogus yra nuolat užslėptai skatinamas arba atvirai provokuojamas išreikšti ir vystyti savo žemiausias savybes. Ir tai liečia visas gyvenimo sritis. Visas. Ir vaikų auklėjimą, ir šeimos gyvenimą.

    Dėl to vieni tėvai dėl nepritekliaus gali neturėti maisto ar rūbų ar normalios pastogės – ir dėl to kenčia vaikai, kiti – apipila savo vaikus materialiomis gėrybėmis, bet marina dvasiniu badu, treti – skęsta priklausomybėse ar savo psichologiniuose kompleksuose, ir t.t..

    Todėl idealių tėvų šioje sistemoje nėra ir kol kas būti negali. Gali tik būti žmonės, kurie supranta sistemos poveikį ar neprarado savo žmoniškumo ir stengiasi savo šeimoje diegti ir puoselėti amžinas (o ne primetamas dirbtines) vertybes.

    Bet ir tokie žmonės yra paveikti savo tėvų auklėjimo ir visuomenės šablonų, kurie nori-nenori, bet automatiškai (dažniausiai kritinėse situacijose) “iššoka“ ir pasireiškia visiškai nepedagogiškai..

    Taigi, dėl to ir daugiausia kompleksų – iš vaikystės (nes tuomet įspūdžiai ryškiausi). Natūralu, kad kaltiname dėl to tėvus. Bet.. Vieną dieną mes suaugame, subręstame, pradedame savarankišką gyvenimą ir galime pasirinkti – kokiomis vertybėmis vadovausimės.

    Kaltindami tėvus paskęsime nuolatiniame negatyvume ir kol kaltinsime, tol neišlaisvinsime visų savo užslopintų negatyvių emocijų, neapykantos ir pykčio – mes nuolat “nešiosimės“ visa tai su savimi, savyje, o tai atima daug gyvenimiškos energijos – taip mes prarandame savo dvasinę jėgą.

    Niekas nesako, kad reikia teisinti blogą elgesį ar per jėgą bendrauti, veidmainiauti. Tačiau reikia tėvams atleisti, nes ryšys su tėvais (arčiausia gimine) yra labai stiprus, ir jokiais emocingais sprendimais (net jei jie atrodo teisingi) jo nenutrauksime. Čia kalbame apie mūsų vidinę būseną, požiūrį, nusistatymą – svarbiausia, kad jiems nuoširdžiai atleistume, kitaip mūsų pyktis nuodys mūsų šeimą ir mūsų vaikus.

    Iš patirties žinau, kad tai nelengva. Tai lengviau padaryti kai supranti, kad nei vienas žmogus, nei vieni tėvai sąmoningai nedaro blogo – tiesiog juose daug šablonų, skausmo, pykčio – ir jie elgiasi jų veikiami. Dažnai jie patys yra nuskriausti savo artimųjų, todėl skaudina kitus, nes neužtenka suvokimo, kad galima elgtis kitaip, todėl kartoja savo tėvų elgesio šablonus.

    Aš atleidau, ir man labai palengvėjo. Ir ne tik bendravau, nors kartais kentėjau nuo mamos manipuliacijų, bet ir padėjau kiek galėjau, slaugiau iki mirties. Ne mano valioje bausti kitus, o ypač tuomet, kai jie bejėgiai – tuomet lengviau padėti, nei palikti bėdoje ar ligoje, o paskui kankintis dėl to, kad nepadėjau. Juk tai žmoniškumo klausimas: kai žmogui blogai – negalvoji, ką jis tau kažkada padarė – turi padėti, jei esi žmogus..

    O dėl leidimo bendrauti su vaikais – subtilus klausimas.. Paradoksas, bet labai dažnai žmonės su anūkais bendrauja visai kitaip nei su savo vaikais, kartais dėl kaltės jausmo prieš vaikus stengiasi su anūkais ištaisyti savo auklėjimo klaidas.. Todėl su tokiais draudimais nereikėtų skubėti, visada reikia suteikti žmonėms šansą išreikšti savo meilę – su vaikais tai lengviausia..

    Mano patirtis ir išvados tokios, ir tai nereiškia, kad jos tinka visiems. Tai sudėtingas ir skaudus klausimas, todėl ir sprendimai nelengvi. Pasikartosiu – spręskite taip, kaip liepia jūsų širdis (o ne emocijos ar protas) – nesuklysite.

    Patinka

  5. Aš viską dar kartą apmąsčiau. Neigiama aplinka tave padaro priklausomą nuo blogų emocijų, tai yra visų dvasinių susirgimų pagrindas. Reikia atsikratyti šios priklausomybės. Emocijos, išgyvenimai- tai ir yra visas mūsų gyvenimas

    Patinka

  6. Labas, leksai 🙂

    Tikra tiesa – kai išsilaisviname nuo negatyvių nuostatų kitų žmonių atžvilgiu ir su tuo susijusių negatyvių emocijų, atsiranda vidinė laisvė. Įvairios nuoskaudos kankina pirmiausiai tuos, kurie pyksta. Kuo daugiau pykčio ir nuoskaudų mumyse – tuo daugiau negatyvumo nešiojamės savyje, kuris neišvengiamai veiks visus žmones aplink mus ir – teisingai pastebėjote – mūsų dvasinę ir fizinę sveikatą, ir visą mūsų gyvenimą.

    Valdyti savo vidinę būseną nelengva dualioje sistemoje, todėl tai yra svarbiausias dvasinis darbas.

    Gražios dienos 🙂 !

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s