Dirbtini poreikiai, arba “amžinai atsilikęs“

Mūsų laikais nelengva atskirti tikruosius poreikius nuo primestų. Sunku paaiškinti, kodėl žmogui “reikia“ šimtų rūšių kosmetinių priemonių, vis atnaujinamų modifikacijų automobilių, vis naujų telefonų, drabužių, buitinių prietaisų ir daugybės kitų prekių.

Svarbiausi dabar – pinigai, todėl kiekvienas “naujas“ daiktas – naujas marketingo sprendimas, orientuotas išskirtinai į pelną. Todėl niekas negalvoja nei apie daiktų naudingumą, nei apie reikalingumą, nei apie tikslingumą, nei apie ekologiją.

Daiktai turi būti trumpai naudojami, kad garantuotų paklausą ir pelną. Rinka pildoma įvairiausiomis prekėmis, svarbiausia – kad nesustotų gamyba. Na, o paklausą formuoja ir stimuliuoja reklama.

Visus gaminius galima suskirstyti į dvi grupes: greitai gendantys, nepatvarūs daiktai už nedidelę kainą, ir – gana kokybiški, bet vis modifikuojami daiktai, kurie “pasensta morališkai“, todėl būtina įsigyti vis “naują“.

Taip žmogui primetami dirbtini poreikiai. Susidaro įspūdis, kad žmogui diegiamas nuolatinis nepilnavertiškumo jausmas – juk be visų tų “naujų’ daiktų jis kažkoks atsilikęs, senamadiškas, netobulas..

Žmogui sunku sekti paskui tokią sparčią kaitą, nes nuolat besikeičiančioms “naujovėms“ – spalva, forma ar keliomis papildomomis funkcijomis – nėra ir negali būti pabaigos, nes tai bėgimas ratu.

Tokio bėgimo pavyzdžių gyvenime apstu: “sensta“ viskas – nuo augintinių maisto, kuris “praturtinamas“ vis naujais naudingais vitaminais ir mineralais, iki automobilių, kurie skriste skrenda, tereikia nusipirkti patį naujausią.

O moters “karalystė“ – kvepalai, kosmetika, šampūnai.. Vakarykštis kvapas jau nemadingas, juo net močiutė nesikvepintų, o senieji šampūnai ne tik negaivina, bet ir gadina nuostabius plaukus bei sukelia pleiskanas.

Kremai, pieneliai, kosmetika – vis “tobulesni ir geresni“: prisotinti tai Alpių šaltinių vandeniu, tai kalnų ožkų pienu ar retų žuvų ikrais, tai pagaminti pasitelkus nanotechnologijas. Todėl gamintojai kopia į šaltinius Alpėse, gaudo kalnų ožkas, žvejoja, taiko naujausias technologijas – juk moteris verta visko pačio geriausio!..

Drabužių mada keičiasi kas kelis mėnesius: šiandien madinga viena spalva ar siluetas, o po mėnesio visa tai – jau beviltiška atgyvena ir beskonybė. Čia nuolatinė madingų įvaizdžių, aksesuarų, papuošalų, “brendų“, “prestižinių“ markių kaita, ir privalu tai atitikti, jei einate koja kojon su laiku..

Net kelionėms yra mada: atostogauti “madinga“ tai vienose, tai kitose šalyse. Madingas remontas, madingas laisvalaikio praleidimas, madingas maistas ir dietos.. ir kaip svarbu visur pabūti, viską išbandyti, kitaip – būsi beviltiškai atsilikęs..

O telefonai, kompiuteriai, įvairi technika.. Rašalas spausdintuvui stebuklingai greitai pasibaigia, kompiuterio baterijos išsikrauna, operacinės sistemos nepalaiko senų programų, genda elektronika, atsarginių detalių niekas negamina arba jos labai brangios ir t.t.

Tačiau visa tai – išgalvota ir netikra! Kad tai suprastume – tereikia sustoti ir susimąstyti. Tuomet pamatysime, kad nuolat peršama daiktų kaita neturi nieko bendro nei su mūsų tikraisiais poreikiais, nei su mūsų laime ar gerove.

Didžioji daiktų dauguma ne tik nebūtini, bet ir nereikalingi: tai blizgantys niekniekiai, kurie pakabinti prieš akis lyg ta morka, paskui kurią eina asiliukas vienoje pasakėčioje.

Tie visi “nauji“ daiktai teikia trumpalaikę euforiją, o savo gyvenimo laiko, darbo ir pastangų jiems įsigyti įdedame neproporcingai daug..

Mūsų valioje sustoti ir išlipti iš to vartojimo bėgimo rato. Tik sustoję galime pamatyti realybę, atmesti visas primestas “būtinybes“ ir nuspręsti – kas mums iš tiesų svarbu gyvenime ir kas reikalinga.

Tik tuomet pradėsime gyventi savo tempu, savo tikraisiais poreikiais ir atgausime laisvę reguliuoti didelę savo gyvenimo dalį. Ir nebūti daiktų ir įteigtų “vertybių“ vergais..