Paradoksai, arba apverstos vertybės

Jei vadovaujamės gyvenime dalykais, kurie prieštarauja sveikai nuovokai ir žmogaus prigimčiai, anksčiau ar vėliau, tačiau neišvengiamai kyla vidiniai prieštaravimai, neviltis ir beprasmiškumo pojūtis.

Tai – paradoksai, kurių mūsų gyvenime jau nemažai.. tereikia atidžiau apsižvalgyti, pažiūrėti į visuomenę, šeimą, žmoniją, pasaulį – ir pamatysime juos visu gražumu.

Kaip įsileidžiame juos į savo gyvenimą ir kodėl pradedame jais vadovautis? Dėl daugelio priežasčių: neturime vientiso pasaulio vaizdo, nesigiliname į įvykių priežastis, netikriname skleidžiamos informacijos, vadovaujamės šablonais, neturime moralinių nuostatų, paklūstame daugumai.

Štai tuomet ir tampame lengvai įtikinami bet kuo, net jei akivaizdžiai matome ir jaučiame, kad tai neteisinga ar net absurdiška. Na, ne veltui, matyt, yra pasaka apie nuogą karalių 😉 ..

O kai jau pradedame vadovautis kažkokia idėja, įsijungia psichikos apsauginis mechanizmas: mes turime sau pateisinti tai, ką darome, todėl atrandame visus argumentus “už“, kitaip mūsų psichika tiesiog neatlaikytų.

Tačiau ilgai vadovautis melu ar absurdiškais dalykais taip pat negalime – anksčiau ar vėliau vis gi ateina praregėjimas. Ir dažnai reikia drąsos ne tik pamatyti tiesą, bet ir pripažinti sau, kad klydome.. Be to, tai, kas netikra – galiausiai griūva, subyra, todėl tampa aiškiai visiems matoma.

Dabar ryškėja vis daugiau paradoksų – atėjo laikas! Kviečiu pažvelgti į kai kuriuos iš jų, manau, kad daugelis juos jau matote.

* Vienas didžiausių mūsų dienų paradoksų – žmogus nesuvokia, kad gyvena tam tikroje sistemoje, kuri reguliuoja jo gyvenimą. Jam įteigta, kad gyvenimas – veiksmų virtinė, už kuriuos niekas neatsakingas, nes jie vyksta tarsi savaime. Na, o jei kažkas nesiseka – pats kaltas.

* Paradoksas – daiktai pavergė žmones, o gamintojai jau seniai tapo žmonių šeimininkais – juk jie geriau “žino“, ko žmonėms reikia. Šiandien nei vienas daiktas negaminamas tikriesiems žmonių poreikiams patenkinti, nes pagrindinis tikslas – kuo didesnis pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis.

* Paradoksalus dvejopo standarto pavyzdys: už žmogaus nužudymą yra įstatymo nustatyta bausmė, o štai kareivis skaitomas didvyriu, kaip ir karas (organizuotos masinės žudynės) – “normalus“ dalykas, “taikdariška misija“. Tuo tarpu niekas negali spręsti – kam gyventi, o ką žudyti. Teisė gyventi – prigimtinė.

* Visą savo vaikystę vaikai mokykloje mokosi faktų ir dalykų, dauguma kurių jiems neįdomūs, ir kuriuos po to labai retai naudoja gyvenime, tačiau tai vadinama lavinimu. O standartizuota mokymo sistema palengva nužudo vaikiškas svajones apie būsimą profesiją ir paskatina rinktis pelningą specialybę.

* Paradoksas – mes piktinamės vaikų žiaurumu, tačiau nepastebime nuolat skleidžiamo smurto vaizdų per žinias, televiziją, filmus, vaikiškus žurnalus ir knygas, kompiuterinius žaidimus ir multiplikacinius filmus. Nepastebime ir spaudimo bei besąlygiško reikalavimo paklusti auklėjime ir mokymo įstaigose.

* Mes praradome vienybės pojūtį, o kartu ir savisaugos jausmą: mes negalvojame apie kitų žmonių ar žmonijos problemas, kol tai nepaliečia asmeniškai. Badas, ligos, skurdas, alkoholizmas, karai, nusikaltimai, nelaimės – tai mūsų tarsi neliečia, tai liečia kažką kitą arba tėra vaizdai per televiziją. Kol.. avarija dėl girto vairuotojo kaltės, vagystė, liga, nelaimė nepasibeldžia į mūsų gyvenimą.

* Paradoksas – pinigai tapo didžiausia “vertybe“, didesnė už žmogų, dėl pinigų gali būti pamintos visos žmogiškos savybės: sutikite, kad už N.. sumą dauguma atsisakys savo idealų, principų, įsitikinimų, draugų, t.y., parsiduos..

* Šiuolaikinių žmonių santykiai – vartotojiški, tarsi viena kitą išnaudojančių gyvų mašinų: darbdavys išnaudoja darbuotojus, prekybininkas – pirkėjus, santuokos kupinos išskaičiavimo, draugystė – savanaudiškumo. Kiekvienas gali būti preke ar pirkėju, o išorinis mandagumas slepia šaltumą ir abejingumą.

* Žmogus praranda savo individualumą, jis jaučiasi toks, kokiu jį nori matyti kiti, jis nuolat siekia atitikti kažkokius standartus. Todėl nuoširdų juoką keičia dirbtinė šypsena, tuščias plepėjimas – prasmingą bendravimą, šiltą artimą ryšį su žmonėmis – formalumas ir abejingumas.

* Paradoksas – ir į savo kūną žmonės žiūri kaip į negyvą instrumentą, vartotojiškai: žmogui tereikia, kad jis veiktų ir atrodytų nepriekaištingai. Na, o visuomenė žerte žeria stereotipus (mada, dietos, ūgio ir svorio standartai..) – koks turi būti kūnas ir ką reikia su juo daryti.

* Žmonės atitraukti nuo savo prigimtinių poreikių, todėl – paradoksas – jie nežino, kaip praleisti laiką – jie stengiasi jį kažkaip “prastumti“ ir džiaugiasi, kad praėjo eilinė diena.. Tam yra ir “bėgimo nuo savęs“ priemonės: televizija, spauda, kompiuteris, sporto rungtynės – ne vieną ištiktų nervinis priepuolis, jei jų nors trumpam netektų..

Tokių paradoksų mūsų gyvenime – daugybė. Gyvename tokiu laikotarpiu, kai pradedame aiškiai juos matyti. Ir tai yra gerai! Pagaliau suprasime, ko turime savo gyvenime atsisakyti. Tiesa išlaisvina.. 🙂