Išperkamoji laisvė

Gūdžioje vergovinėje santvarkoje vergystė buvo akivaizdi: vergvaldys, sukaustytas grandinėmis vergas, ir alinantis darbas už duonos kąsnį. Vergas suprato savo padėtį, todėl svajojo apie laisvę, troško jos visa širdimi ir kovojo dėl jos.

Mūsų dienomis vergovė labai subtili: žmonės dažniausiai nesuvokia, kad vergauja, todėl apie laisvę nesvajoja. Bet – nors ir galvoja, kad yra laisvi, tačiau nuolat pabrėžia, kad laisvę jiems suteikia tik pinigai. Iš to seka, kad laisvę turime.. nusipirkti.

O kaip yra iš tiesų? Juk kiekvienas žmogus gimsta laisvas ir niekas negali jam suteikti laisvės, nes tai kiekvieno žmogaus prigimtinė duotybė. O štai apriboti ją galima.. tais pačiais pinigais, kurie, žmonių manymu, ją suteikia.

Ir, kaip teigia futurologas, išradėjas ir tyrinėtojas Žakas Fresko, mūsų laisvė šiandien taip įmantriai apribojama, kad.. jos beveik neturime.

Savo paskaitose ir knygose, paremtose asmeniniais tyrinėjimais, jis daug pasakoja apie tai. Pažvelkime, kokius paslėptus šiuolaikinio žmogaus pavergimo būdus jis įvardina.

Ekonominė prievolė nuolatiniam darbui. Šiuolaikinis žmogus priverstas dirbti be paliovos visą gyvenimą, nes per mėnesį uždirbtų pinigų dažniausiai pakanka vienam mėnesiui išgyventi: privalomiems mokesčiams, mokesčiui už būstą, maistui ir transportui.

Pensija taip pat didžiulė fikcija, nes visus savo pinigus pensininkas atiduoda už būstą, maistą, vaistus.

Dirbtinė paklausa pseudo-reikalingoms prekėms. Jei žmogus ir gauna didesnį atlyginimą arba sugeba susitaupyti, jam per reklamą, prekių išdėstymą tam tikrose parduotuvės vietose ar “žvaigždžių“ įvaizdį brukamas begalinis bėgimas paskui “naujoves“. T.y., sukuriami dirbtiniai poreikiai, kuriems jis turi uždirbti arba – skolintis..

Kreditinė sistema. Jos pagalba per paskolos palūkanų mechanizmą daugybė žmonių įtraukiami į nesibaigiančias skolas. Neretai tam, kad išmokėtų vieną paskolą, žmogus ima naują kreditą, taip sudarydamas ištisą skolų piramidę.

Na, o jei žmogus tiesiogiai neima paskolų – vis vien yra įsiskolinęs, nes turi padengti valstybės vardu imamas paskolas, kurių išmokėjimas padalinamas visiems valstybės piliečiams.

Infliacinis mechanizmas. Kainų kėlimas nekeliant atlyginimų užtikrina užslėptą žmonių lėšų pasisavinimą. Todėl mažėja perkamoji galia ir žmonės skursta vis labiau.

Neatitikimas tarp išmokamo ir realiai uždirbamo atlyginimo. Tai slepiama informacija apie realų darbo užmokestį, pridėtinę prekės vertės dalį ir apie dalį, kurią pasiima (pasisavina) darbdavys.

Ribotas atlyginimas. Išoriškai jis pateikiamas kaip kilnus dalykas – suma, mažesnę už kurią įstatymas draudžia mokėti. Tačiau realybėje – dauguma tiek ir gauna.. O už minimalų atlyginimą nei oraus gyvenimo, nei būsto įsigijimo, nei judėjimo laisvės ar pasirinkimo būti negali.

O šiuolaikinis darbo jėgos migravimas pasaulyje tėra priverstinės ekonominės gerovės paieškos, nes įvairiose šalyse šis minimumas yra skirtingas.

Mitas apie valstybės išlaikymą. Žmonės įtikinti, kad jie dirba valstybei, o iš tiesų jie dirba didelių įmonių ir korporacijų savininkams, kuriems suteikiamos neribotos galimybės. Todėl nėra jokių mainų: sumokėjęs mokesčius, žmogus už viską (mokslus, mediciną, įvairių institucijų paslaugas ir pan.) turi mokėti dar kartą.

Valstybės sąvoka naudojama tam, kad žmonėms nekiltų nereikalingų klausimų, pvz, apie mokesčių paskirstymą, detalias ataskaitas apie išlaidas, apie atliktus darbus, žmonių gerovės augimo realius rodiklius ir t.t.. Juk dažniausiai žmonės valstybę sieja su sąžiningumu, teisingumu, tiesa..

Čia dar galime pridėti daugybę privalomų mokesčių, kurie primetami žmonėms, neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Bet kokie mokesčiai turėtų būti įvedami pasitarus su žmonėmis, kuriems juos tenka mokėti. Jei deklaruojama laisvė, reiškia, žmonės turi turėti galimybę rinktis, pritarti, atsisakyti..

Štai tokia mūsų visų “laisvė“. Ir sunku nuginčyti Žako Fresko pateikiamas išvadas – jis gyvena šioje Žemėje beveik šimtmetį, turi didžiulę patirtį ir moralinę teisę bei pareigą pasidalinti savo įžvalgomis. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą, visa tai neišvengiamai ir patys pamatysime.

O išeitis?.. Pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra, pradėti viską vadinti savo vardais. Atgauti žmogišką orumą: nei vienas žmogus nėra kažkieno nuosavybė ir niekas negali priverstinai reguliuoti jo gyvenimo. Suprasti savo tikruosius poreikius – tai išlaisvina nuo primetamų iliuzijų.

Pasijusti laisvais – nes tokiais ir gimėme. Būti gerais žmonėmis – tik geri žmonės daro gerus darbus, keisdami viską į gera 🙂 .. Ir – “nepirkti“ laisvės, netapatinti jos su pinigais, nes už pinigus galime nusipirkti tik vergo grandines – tegul nematomas, bet tvirtai sukaustančias..

Reklama

3 mintys apie „Išperkamoji laisvė“

  1. Teisus tas Fresko. Sakai žiūrėk į faktus, bet ką pasižiūrėjus toliau daryti? Jau nuo visko bloga, apatija depresija, anomija ir anomalija galvoj.

    Patinka

  2. Labas, Vidma 🙂

    Sutinku. Ką daryti toliau – kiekvienas sprendžia pats: ką gali, kas jam atrodo svarbu. Visi mes turime savo asmeninę erdvę – savo namus, šeimą, giminę, darbovietę – ją ir galime harmonizuoti.

    O dėl pinigų – netapatinkime jų nei su laisve, nei su laime, kitaip tampame tuo, su kuo tapatinamės: su bedvasiu popieriumi. Peržvelkime savo tikruosius poreikius – tai padeda ženkliai mažinti išlaidas.

    Pažiūrėkite daugiau Ž. Fresko paskaitų – jis pateikia daugybę rekomendacijų, kaip vaduotis iš primetamų šablonų ir priklausomybės nuo besaikio vartojimo 🙂 .

    Patinka

  3. Atgalinis pranešimas: Praregėjimai (59) – ruvi

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s