Epochų sandūroje

* Žmonijos istorinės epochos gyvuoja ir vystosi pagal tokius pačius ciklus, kaip ir visos gyvos esybės. Yra pradžia – gimimas, yra augimas, branda. Pasiekusios brandą ir išreiškusios būdingas joms dvasines bei materialias vertybes, jos užleidžia vietą sekančioms epochoms, kurios užgimsta jau su didesniu vidiniu potencialu.

* Dabartinė epocha užbaigia ilgą įvairių kultūrų ciklą, kurioms charakteringas nuopolis ir žmonijos atsiskyrimas nuo Didžiojo Išminties centro. Ji pasiekė kritinę ribą, kai reikia pasukti gyvenimo vairą ir eiti nauju keliu aukštyn, prie Didingo gyvenimo šaltinio.

* Kiekvienos kultūros pasiekimai vertinami pagal žmogaus santykį su Amžinais Dieviškais principais – Meile, Išmintimi, Tiesa. Kai žmogus praranda su jais ryšį, gyvenimas pasidaro beprasmis – žmogus netenka gyvenimo krypties, papuola į aklavietę, jaučia vidinę tuštumą.

* Tai sąstingio, arba judėjimo uždarame rate periodas. Žmogus pasidaro lengvabūdiškas, neigia gyvenimo vertybes ir Išmintingą Pradžią, neigia amžiną gyvenimą. Jis nesiekia tobulumo, jo sielą užvaldo abejonės, įtarumas, baimė ir priešiškumas. Tokioje būsenoje jis lengvai valdomas ir įtakojamas.

* Materializmo klestėjimas – galutinis atgyvenusios epochos rezultatas. Ir žmogus jau prisilietė prie kito pasaulio, kuris yra už materialumo ribų – prie nematomo dvasinio pasaulio. Tai sukrėtė jo tikėjimą į materializmą – tai ir yra Nauja!

* Senajame gyvenime, kuris jau atliko savo vaidmenį, vyksta toks pats irimas, kaip ir organiniame pasaulyje. Ir būtent šis irimas parodo, kad į gyvenimą ateina naujas potencialas, naujos jėgos, naujos gyvenimo sąlygos. Žmonija išgyvena kančios ugnį, kuri juos paruošia Tiesos suvokimui.

* Štai tokiu momentu iš Didžiojo Gyvenimo Šaltinio ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis žmogų iš statiškos būsenos. Tačiau žmogus dar nesupranta naujo, todėl jam priešinasi: prasideda kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas – asmeninio, visuomeninio, tarptautinio.. Gyvenimas epochų sandūroje panašus į plaukimą dideliu audringu vandenynu.

* Dabar žmonija išgyvena būtent tokią krizę: visose gyvenimo srityse vyksta jėgų poliarizacija, išskirianti dvi sroves – seną ir naują. Moksle, mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur sena kovoja su nauju. Kovoja dvi jėgos: senoji vienija žmones prievarta, naujoji – meile ir vienybe.

* Šios jėgos nelygios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, ir jėgos senka. Naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar neaiškios, tačiau tai – visų mūsų ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį.

* Naujoji jėga atneša naujos epochos užuomazgas ir paliečia viską: augalus, gyvūnus, žmones.. Kai ji sustiprės ir pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl nušvis: tamsą pakeis šviesa, abejones – tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą – tiesa.

* Bus panaikinti visi prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių. Gimsta vieningos žmonijos idėja, pagrįsta lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs, o padės mažesniam ir silpnesniam.

* Tarp senojo pasaulio griuvėsių gimsta Dieviškos Meilės žmogus. Meilė suvienys tautas, ir kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos visumos dalele. Žmonijai atsivers naujas pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio bendradarbiavimo.

* Didžiojo Išminties Pasaulio planai visada įvykdomi. Naujas žmonijos Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo pasuks. Nauja nusileidžia į sielas be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga harmonija, kaip ryški šviesa, tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri prikelia sielas iš sąstingio gyvenimui ir išveda jas iš tamsos į laisvės erdvę.

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių

Reklama

2 mintys apie „Epochų sandūroje“

  1. “Materializmo klestėjimas – galutinis atgyvenusios epochos rezultatas. Ir žmogus jau prisilietė prie kito pasaulio, kuris yra už materialumo ribų – prie nematomo dvasinio pasaulio. Tai sukrėtė jo tikėjimą į materializmą – tai ir yra Nauja!“
    Šiais laikai yra išties atvirkščiai- iš atgyvenusio idealizmo pereiname į materializmą. Sukrėstas tikėjimas į idealistinį-religinį pasaulį. Materialistams klijuojamos įvairiausios etiketės ir stereotipai- jie siekia tik pinigų yra gobšūs išnaudotojai, tai yra netiesa. Tokie buvo ir idealistai- krikščionys žudė kitatikius, tautas, degino ant laužo jos autoritariniam režimui nepaklustančias aukas. Idealizmas mums tedavė religijas, nužudžiusias milijonus žmonių, autoritarinį, nacionalistinį režimą, materializmas davė humanizmą, mokslo pasiekimus, laisvės ir lygybės siekį, skatino kūribingumą, visų rūšių vergovės panaikinimą. Kai materializmas išsigimsta jis tampa kapitalizmu, kai idealizmas išsigimsta jis tampa religija, bent jau aš taip manau.

    Patinka

  2. Sveiki 🙂

    leksai,įdomūs pamąstymai. Tik aš manau, kad idealizmas ir dvasingumas nėra tas pats. Religijos nėra dvasingumo pavyzdžiai – jei taip būtų, mes seniai gyventume dvasingai, vieningai, žmoniškai. Tikrojo dvasingumo mūsų civilizacija dar nėra mačiusi, mūsų idealai iki šiol tebėra materializmas, peraugęs į buką technokratiją ir vartotojišką gyvenimą.

    Materializmas nėra blogai, tai pažinimo pakopa, bet mes turime judėti toliau. Žmonės pagaliau turi prieiti suvokimą, kad visa ko pradžia ir ištakos yra dvasingumas (energija, sąmonė, kūrybinis potencialas), o ne materija. T.y., materija – rezultatas, pasekmė, o ne priežastis. 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s