Epochų sandūroje

* Žmonijos istorinės epochos gyvuoja ir vystosi pagal tokius pačius ciklus, kaip ir visos gyvos esybės. Yra pradžia – gimimas, yra augimas, branda. Pasiekusios brandą ir išreiškusios būdingas joms dvasines bei materialias vertybes, jos užleidžia vietą sekančioms epochoms, kurios užgimsta jau su didesniu vidiniu potencialu.

* Dabartinė epocha užbaigia ilgą įvairių kultūrų ciklą, kurioms charakteringas nuopolis ir žmonijos atsiskyrimas nuo Didžiojo Išminties centro. Ji pasiekė kritinę ribą, kai reikia pasukti gyvenimo vairą ir eiti nauju keliu aukštyn, prie Didingo gyvenimo šaltinio.

* Kiekvienos kultūros pasiekimai vertinami pagal žmogaus santykį su Amžinais Dieviškais principais – Meile, Išmintimi, Tiesa. Kai žmogus praranda su jais ryšį, gyvenimas pasidaro beprasmis – žmogus netenka gyvenimo krypties, papuola į aklavietę, jaučia vidinę tuštumą.

* Tai sąstingio, arba judėjimo uždarame rate periodas. Žmogus pasidaro lengvabūdiškas, neigia gyvenimo vertybes ir Išmintingą Pradžią, neigia amžiną gyvenimą. Jis nesiekia tobulumo, jo sielą užvaldo abejonės, įtarumas, baimė ir priešiškumas. Tokioje būsenoje jis lengvai valdomas ir įtakojamas.

* Materializmo klestėjimas – galutinis atgyvenusios epochos rezultatas. Ir žmogus jau prisilietė prie kito pasaulio, kuris yra už materialumo ribų – prie nematomo dvasinio pasaulio. Tai sukrėtė jo tikėjimą į materializmą – tai ir yra Nauja!

* Senajame gyvenime, kuris jau atliko savo vaidmenį, vyksta toks pats irimas, kaip ir organiniame pasaulyje. Ir būtent šis irimas parodo, kad į gyvenimą ateina naujas potencialas, naujos jėgos, naujos gyvenimo sąlygos. Žmonija išgyvena kančios ugnį, kuri juos paruošia Tiesos suvokimui.

* Štai tokiu momentu iš Didžiojo Gyvenimo Šaltinio ateina nauja banga, naujas impulsas, išjudinantis žmogų iš statiškos būsenos. Tačiau žmogus dar nesupranta naujo, todėl jam priešinasi: prasideda kova, vidinio ir išorinio gyvenimo griovimas – asmeninio, visuomeninio, tarptautinio.. Gyvenimas epochų sandūroje panašus į plaukimą dideliu audringu vandenynu.

* Dabar žmonija išgyvena būtent tokią krizę: visose gyvenimo srityse vyksta jėgų poliarizacija, išskirianti dvi sroves – seną ir naują. Moksle, mene, religijoje, socialiniame gyvenime – visur sena kovoja su nauju. Kovoja dvi jėgos: senoji vienija žmones prievarta, naujoji – meile ir vienybe.

* Šios jėgos nelygios: senoji įžūli ir pasitikinti savimi – tai užbaigtas, su aiškiai apibrėžtomis formomis procesas, tačiau jis baigiasi, ir jėgos senka. Naujoji jėga tik užgimsta: jos formos dar neaiškios, tačiau tai – visų mūsų ateitis, kuri tikrai pakeis senąjį pasaulį.

* Naujoji jėga atneša naujos epochos užuomazgas ir paliečia viską: augalus, gyvūnus, žmones.. Kai ji sustiprės ir pradės aktyviai augti – amžinos tiesos vėl nušvis: tamsą pakeis šviesa, abejones – tikėjimas, nusivylimą – viltis, neapykantą – meilė, melą – tiesa.

* Bus panaikinti visi prieštaravimai tarp individų, tautų ir rasių. Gimsta vieningos žmonijos idėja, pagrįsta lygybe ir abipuse pagarba: kur stipresnis ne engs, o padės mažesniam ir silpnesniam.

* Tarp senojo pasaulio griuvėsių gimsta Dieviškos Meilės žmogus. Meilė suvienys tautas, ir kiekvienas žmogus pasijus svarbia, gyva vieningos visumos dalele. Žmonijai atsivers naujas pasaulis, kupinas dvasinių turtų, kūrybinio proveržio, vienijančio bendradarbiavimo.

* Didžiojo Išminties Pasaulio planai visada įvykdomi. Naujas žmonijos Kelias – Meilės, Išminties, Tiesos Kelias… ir anksčiau ar vėliau visi juo pasuks. Nauja nusileidžia į sielas be triukšmo – kaip švelni melodija, kaip didinga harmonija, kaip ryški šviesa, tyrumas ir švelnumas, kaip Meilė – kuri prikelia sielas iš sąstingio gyvenimui ir išveda jas iš tamsos į laisvės erdvę.

Mintys iš Mokytojo Beins Duno (P. Dynov) pokalbių, parengė ir vertė ruvi.lt