Ar “kaip visi“ – visada teisinga?

Labai daug žmonių pragyvena visą savo gyvenimą galvodami ir darydami taip, kaip daro ir galvoja kiti – ir jie tvirtai įsitikinę, kad tai teisinga. Tokia gyvenimo pozicija tarsi “pateisina“ bet kokį elgesį: jei taip daro dauguma, reiškia, tai automatiškai teisinga. Bet juk dauguma gali klysti ar būti suklaidinta!

Matyt, todėl turime tiek paradoksų ir prieštaravimų mūsų visuomenėje, kai visaip pateisinami, laikomi “normaliais“ ir net šlovinami absoliučiai negatyvūs reiškiniai. Ir pateisinimas visada skamba vienodai: “nieko čia nepakeisi, taip buvo ir taip bus visada..“

Taip rypuodami, bet formaliai lyg ir deklaruodami moralinius ir religinius idealus, žmonės net nepastebi, kad gyvena jau ne pagal dorovinius principus, bet pagal.. didžiausias nuodėmes. Maža to: tos nuodėmės pateikiamos ne tik kaip “normalus“ dalykas ir siekiamybės, bet ir kaip.. progresas!

Prisiminkime didžiąsias (mirtinas) nuodėmes, kurias deklaruoja katalikų bažnyčia:

1. Gobšumas
2. Puikybė
3. Apsirijimas
4. Pavydas
5. Kerštas
6. Palaidumas
7. Tinginystė

Jei pažiūrėsime atidžiau – tos nuodėmės bujote bujoja! Galime turėti savo požiūrį į religiją, galime neišpažinti jokio religinio tikėjimo, bet yra ir žmoniškumo kriterijai, kurie gyvuoja nepriklausomai nuo žmogaus pasaulėžiūros. Gal todėl, kad jie paminti, mes šventaisiais laikome tuos žmones, kurie yra tiesiog.. žmoniški?

Kiekvienas žmogus, kurio netenkina vien informacinių priemonių skleidžiamas negatyvumas ir nuomonės formavimas, visada ieško ne tik savo gyvenimo tikslo ir gyvenimo dėsnių suvokimo, bet ir stengiasi suprasti – kokioje sistemoje (ekonominėje, politinėje) jis gyvena ir kokią įtaką ji jam daro.

Tokios tiesos paieškos neišvengiamai atveda prie akivaizdžių prieštaravimų mūsų gyvenime: deklaruojami vienos vertybės, o gyvename visiškai priešingai, arba paskelbiamos melagingos “vertybės“. Ir tokių neatitikimų rezultatas – moralinė degradacija ir bedvasis, egoistinis vartotojų pasaulis.

Todėl nors ir parduotuvėse prekių gausa, ir žmonės gerai apsirengę, bet jų akyse – liūdesys arba dykinėjimo tuštybė. Nėra bendrų tikslų, bendros vienijančios veiklos, nėra laimingos ateities perspektyvos, kiekvienas paliktas kas sau.. Dauguma bijo skurdo, o nuoširdžiai juokiasi tik vaikai ir jaunimas, kurie dar nesusidūrė su gyvenimo realybe akis į akį.

O kokia šiandienos realybė? Vis daugiau žmonių ją aiškiai mato, štai tik keletas akivaizdžių mūsų gyvenimo realijų:

– Pinigai dabartinėje sistemoje – ne mainų priemonė, o valdymo įrankis, kurio dėka sudaromos sąlygos socialinei nelygybei, gobšumo bujojimui ir korupcijai;
– Pinigai – žmogaus “vertingumo“ matuoklis, todėl klesti puikybė, pasipūtimas, “išskirtiniai“ visuomenės sluoksniai;
– Kapitalo pasaulis: valdžia rūpinasi savo išlikimu ir įtakingų finansinių grupių klestėjimu, o piliečiai smaugiami mokesčiais ir vis didinamomis kainomis;
– Žmonėms nesudaromos normalios gyvenimo sąlygos, todėl auga bedarbystė: o jei nėra darbo – nėra pinigų, nėra gyvenimo..;
– Vietoje pasirinkimo laisvės – griežti apribojimai, vietoje saviraiškos – socialiniai rėmai, vietoje dvasinio augimo – konkurencija, kova dėl karjeros, vietoje socialinių garantijų – privalomi mokesčiai, vietoje nuoširdumo – abejingumas;
– Šiuolaikiniai kapitalistai: nieko nedirba, už nieką neatsakingi, jiems nerūpi nei šalies, nei tautos likimas..

Ir šį mūsų gyvenimo realijų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Retas to nemato, tačiau dažniausiai nesieja to su savo gyvenimo kokybe: kažkas dar turi gerą darbą, kažkam dar pagelbėja giminės, kažkas kaltina save dėl visų gyvenimo nesėkmių, kažkas iriasi per gyvenimą “kaip visi“, o kažkas apie tokius dalykus nenori net pagalvoti.

Ir tik nedaugelis svajoja, kad viskas liktų taip, kaip yra: tie, kuriems tai naudinga arba tie, kurie paskendę iliuzijose. Labai lengva, turint visas poveikio priemones, įteigti žmonėms nebūtų dalykų, gal ne iš karto, bet sistemingai ir nuolatos: net tai, kad gyventi nuodėmėje ir būti bedvasiu – “normalu“.

Nes geriau “kaip visi“, nes “visada taip buvo ir bus“ ir “nieko čia nepakeisi“.. Bet ar iš tiesų taip yra? Tikrai ne! Melas, mitai ir apgaulė negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau juos perpras kiekvienas. Ir kuo daugiau žmonių pamatys realybę tokią, kokia ji yra – tuo greičiau sugrįš Tiesos pojūtis ir žmoniškumas.

Nes mums ir Tiesos pojūtis, ir dvasingumas, ir žmoniškumas – prigimtiniai, natūralūs dalykai, kuriais vadovautis labai lengva ir džiugu (sunku ir negatyvu tai, kas primesta, kas prieštarauja mūsų prigimčiai).

Ir vystyti savo geriausius bruožus ir gebėjimus smagu :)! Štai tuomet jau gyvensime ne “kaip visi“, o – su visais, su didingais bendrais tikslais, visų labui ir gerovei :)..

Reklama

4 mintys apie „Ar “kaip visi“ – visada teisinga?“

  1. Labas. Niekas tų šventraščių neskaito ir kokios nuodemės nežino. Yra dar ir 10 nuodemių: nevok, nemeluok, negeisk ir taip toliau. Taip kad sočiai orientyrų, tik žmonės taip užhipnotizuoti kaip tos avys pikto burtininko. O man kilo klausimas – dvasiškai augu, žinau, suprantu, noriu gerų pokyčių, bet kaip juos realizuoti? Juk neišeisi iš sistemos? Gaunasi, kad tas žinojimas ir norai beprasmiški?

    Patinka

  2. Sveiki 🙂

    leksai – smagu matyti :)!

    Oresta, pritariu. Atsakyti trumpai – kaip realizuoti savo dvasines žinias nesigaus. Vat jūs teisingai rašote – reikia turėti dorovinius orientyrus, tuomet aiški kryptis. Juk labai dažnai mes visi teoriškai “geri“, o gyvenime ir pykstame, ir pavydime ir meluojame.. žodžiu, viską darome atvirkščiai. Sakyčiau – tai sunkiausia dalis: įgyvendinti žinias praktiškai, kasdien, visada.

    Taip, iš sistemos neišeisime, kol ji nepasikeis. Bet.. galime daugelyje sričių jos nepalaikyti, pvz., nerūkyti, nevartoti alkoholio, valgyti sveiką maistą, sveikai gyventi – įsivaizduojate – būdami dori ir sveiki, mes ją.. ardome! Tegul palengva, bet ardome. Auklėkime vaikus dorais, rodykime gerą pavyzdį aplinkiniams – visa tai konkretūs veiksmai, vedantys į realius pokyčius. Tiesiog reikia kantrybės – geri darbai vykdomi palengva, skirtingai nei blogi :)..

    Zeta – vadinamos mirtinos nuodėmės numarina žmogaus dvasią – po truputį, ne visada pastebimai. Todėl nežmoniškas elgesys vadinamas bedvasiu. Žmogus tarsi po gabalėlį “parduoda velniui dūšią“, kol lieka bedvasis: abejingas, šaltas, egoistiškas, gobšus, pavydus, piktas, kerštingas.. Ir iš karto žmogus nepasidaro blogas – pradeda nuo mažų smulkių blogybių, kurios veda į vis didesnes.

    Ačiū už jūsų nuomonę! Jaukaus ir šilto vakaro! 🙂

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s