Pasaka apie piktavalį burtininką

Seniai seniai gyveno – o gal ir dar tebegyvena – toks vienas piktavalis burtininkas. Ir turėjo jis daugybę avių..

Burtininkas buvo ne tik piktas, bet ir itin godus. Jis ne tik nenorėjo rūpintis avimis, bet ir gailėjo pinigų piemeniui pasamdyti arba ganyklos aptvarui pastatyti.

Todėl avys labai dažnai pabėgdavo, nes daugelis iš jų pradėjo suprasti, kad burtininkui reikalingos tik jų vilna ir mėsa.. ir tai joms visai nepatiko.

Tačiau ilgai svarstęs, burtininkas pagaliau rado sprendimą: jis tiesiog užhipnotizavo avis, įteigdamas joms nebūtų dalykų.. Juk jis burtininkas!

Pirmiausiai jis įteigė avims, kad jos nemirtingos ir kad nėra jokios žalos dėl to, kad joms nudiria kailį: atvirkščiai – tai joms labai naudinga, reikalinga ir net malonu.

Dar burtininkas avims įteigė, kad jis yra ne tik gerasis burtininkas, bet ir geraširdis šeimininkas: jis labai teisingas, labai rūpinasi avimis, ir jei avys to teisingumo ir gerumo nejaučia – pačios kaltos, nes yra kvailos ir nedėkingos.

Jis taip pat įteigė avims, kad jei joms ir atsitiks kažkas blogo, tai tik ne dabar ir ne šiandien, todėl neverta dėl to nerimauti ir jaudintis..

Ir nors avys pasidarė paklusnesnės, bet vis dar kažko trūko – jos nepabėgdavo, susirasdavo žolės maistui, bet dauguma iš jų buvo liūdnos, nusiminusios, apatiškos.., o kai kurios apskritai atsisakė maisto.

Kiek pasvarstęs bei pasitaręs su kitais piktais burtininkais, burtininkas sugalvojo dar vieną piktadarystę: jis įteigė avims, kad kai kurios iš jų – liūtai, kitos – ereliai, o visos likusios – burtininkės!

Ir ką gi?.. Po tokių burtų pagaliau baigėsi šio piktavalio burtininko rūpesčiai dėl avių: jos susibūrė į paklusnią ir nuolankią bandą, niekur nebėgo ir nesiveržė, o tik dėkodamos laukė – kada gi burtininkui prireiks jų mėsos ir vilnos..

Moralė? Gili, kaip ir kiekvienos pasakos.. Tiesiog apsižvalgykite aplink ir pagalvokite – ar ši pasaka jums nieko neprimena?..

Visiems linkiu gražaus ir saulėto savaitgalio! 🙂