Pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų kažko didesnio dalis. Tam, kad atskiros dalys sudarytų harmoningą visumą, reikalinga vienijanti sąveika: bendradarbiavimas, atitikimas, ryšys, ritmas, tikslingumas, suderinamumas, pusiausvyra – t.y., vienybė.
Būtent per vienybės suvokimą galime pažinti harmoniją, nes šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Harmonija – vienybė, aprėpianti viską: tai vientisumo dėsnis, sujungiantis ir suderinantis įvairovę bei skirtingus elementus, išreiškiantis grožį ir tobulumą.
Kiekvienas žmogus taip pat yra visumos – žmonijos – dalis, todėl mums visiems būdingas intuityvus siekis veikti harmoningai, bendradarbiauti. Tačiau ar bendradarbiaujame?.. Akivaizdu, kad ne: vietoje to gyvenime vadovaujamės paskleistu mitu, kad tik konkuruojanti visuomenė gali progresuoti ir klestėti.
Tuo tarpu konkurencija grįsta kovos principu ir priešiškumu. Tai aiškinama dar vienu mitu – kad žmogui natūralu kovoti, kad be konkurencijos jis tingus ir nieko negali pasiekti, kad tik konkurencija padeda ugdyti valią ir siekti tikslų.
O iš tiesų konkurencija nėra žmogui nei natūrali, nei įgimta, nei paveldima – ją įdiegia sociumas, todėl tai įgyjamas elgesio modelis. Normaliems žmogiškiems santykiams nei kova, nei konkurencija nereikalinga. Siekis konkuruoti – morališkai ir dvasiškai nebrandžių, nepasitikinčių savimi žmonių bruožas.
Konkuruodami žmonės sukuria savo vertingumo didėjimo iliuziją: jiems svarbiau kažkuo atrodyti, nei būti. Konkuravimas skatina egoizmą, gobšumą, priešiškumą, savanaudiškumą, kerštą, baimę, moralinių principų nepaisymą vardan savo naudos, susiskaldymą – tokių žmonių visuomenė naikina save pačią.
Įdomu tai, kad psichologiniu požiūriu toks elgesys atitinka psichinį sutrikimą – sociopatiją. Tokie žmonės nepaiso moralės, bet vadovaujasi logika ar išskaičiavimu, neturi empatijos jausmo, neturi atsakomybės ir kaltės jausmo, tarnauja tik savo interesams, o bendrauja tik manipuliuodami savo tikslams..
Vienybė, atvirkščiai – atskleidžia visus pozityvius žmogaus bruožus ir emocijas. Kuo dvasingesnis ir dorovingesnis žmogus, tuo gilesnis jo pojūtis, kad visi mes esame susieti, kad tik bendradarbiavimas vardan visų gerovės gali atnešti kiekvienam ir visiems klestėjimą.
Jei ateities visuomenė nori klestėjimo – ji turi kurti santykius, kurie grįsti vienijančia veikla: visų gerove, savitarpio pagarba ir pagalba, bendrais tikslais ir veiksmais, vedančiais į klestėjimą. O veiklos rezultatai turi būti naudingi kiekvienam ir visiems proceso dalyviams, o ne pavieniams asmenims ar grupėms.
Svarbus turi būti kiekvienas žmogus, nes tik žmonės yra didžiausia visuomenės vertybė ir vystymosi potencialas. Tik vienybėje įmanomas įvairovės sujungimas, suderinimas ir tobulėjimas – kai esame unikalūs, “vieninteliai“ ir tuo pačiu – vieningi.
Jei kiekvienas visuomenės narys yra orus, stiprus, kūrybingas ir laimingas – tuomet stipri ir vieninga šeima, giminė, valstybė, žmonija.. Tokia stipri ir vieninga visuomenė gali būti sukurta tik vieningai bendradarbiaujant – ir niekaip kitaip.
Konkurencijos gi “būtinybė“ – žlugdantis ir priešinantis žmones mitas, kuriuo įtikėjome, o konkurencijos rezultatus jau matome mūsų gyvenime: maksimalaus pelno siekimas su minimaliomis investicijomis, totalinis melas ir apgavystės, išnaudojimas, finansinės krizės, moralinė degradacija, korupcija, socialinė nelygybė, priešiškumas, karai, gamtos resursų niokojimas..
Vienybės kelias – tai tiesus kelias į harmoniją. Ir tai ne filosofinė idėja, bet šiandienos būtinybė, pagrindas mūsų visų taikiam ir harmoningam gyvenimui.
ruvi 
Yra daugybė aspektų, rodančių, kad dabartinės mūsų visuomenės institucijos nėra stabilios. Apibendrinant – mūsų gyvenimas žemėje turi turėti pagrindą, kuriuo remtųsi visi veiksmai. Tas pagrindas turėtų būti kiek įmanoma empiriškesnis, o ne paremtas nuomone ar projektu. Iš mokslinės perspektyvos mes matome, kad ištekliai ir žmogaus sumanumas yra patys vertingiausi dalykai, kuriuos turime. Žmogiškasis intelektas ir sąmoningumas, kartu su apgalvotu žemės išteklių tvarkymu ir panaudojimu, yra du vieninteliai svarbūs dalykai. Visa kita remiasi būtent jais. Taigi, mes turime pradėti naują pasaulėžiūrą, kuri maksimaliai išnaudotų švietimą ir technologijų bei išteklių panaudojimą.
PatinkaPatinka
Neįsivaizduoju kas turėtų atsitikti, kad žmonės atsisakytų konkurencijos. O vienybė graži utopija, deja, deja!
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Puiki mintis: žinoma, kad mūsų visuomenė neturi nei deramo gyvenimo pagrindo, nei bendrų tikslų – todėl taip ir gyvename.. Viskas laikosi saujelės idealistų-entuziastų dėka: kol gyvuoja morališkai ir dvasiškai stiprūs žmonės – yra ir teisingumo “indikatorius“.
Aušra, kai sakome, kad kažkas neįmanoma – uždarome sau visus kelius į pokyčius ar vystymąsi. Ar verta tai daryti? Jei kažko šiandien dar nėra, bet apie tai jau daug kas galvoja ir kalba – reiškia, tam “kažkam“ jau atėjo laikas. Viskas prasideda nuo minčių, ir jos šiaip sau neateina :).. Ir tikrai nėra nieko stipresnio, nei idėja, kuriai atėjo laikas būti įgyvendintai. Viskas bus taip, kaip turi būti. Turi būti gerai :).
PatinkaPatinka
Sveiki,
Dar senelis Alfredas Adleris sakė: “Mums nereikia lyderių. Mums tiesiog bloga nuo jų“. Toliau jis aiškino, kad lyderystės siekimas iš esmės yra priešingas žmonių bendrumo jausmui ir ribiniu atveju lyderystės siekiantis asmuo į kiekvieną pradeda žiūrėti kaip į potencialų konkurentą.
Iš tikro lyderystės siekio hiperbolizavimas veda į “visų karą prieš visus“:(
Kita vertus vargu ar konkurencijos(lyderystės) ir žmonių bendrumo jausmo prieštarą galime spręsti taip vienareikšmiškai svarstykles nusverdami į vieną pusę. Manau čia situacija panaši į daugybę kitų priešarų, pvz. santykį tarp dienos ir nakties, aktyvaus darbo (tikslų siekimo) ir poilsio arba apmąstymų ir t.t.
Gyvenime reikia visko. Aš esu linkęs manyti, kad tiesiog dabartiniame žmonijos ir visuomenės vystymosi etape yra kiek per daug perspausta į aktyvaus tikslų siekimo, darbo ir konkurencijos pusę. Tai iš ties kelia daug problemų. Kita vertus negalime nepripažinti, kad konkurencija ir lyderystės siekis yra vienas iš pagrindinių ekonomikos, technikos ir mokslo pažangos variklių. Galiausiai tik tos pažangos, išvystytų komunikacijos ir transporto galimybių dėka mes visą žmoniją pradedame suvokti kaip vientisą žmonių bendruomenę, o planetą kaip savo gyvenamąją vietą. Negalime nepripažinti, kad būtent konkurencijos nulemta pažanga sudarė galimybes nugalėti tokias žmonijos rykštes kaip raupai ar maras.
Dar vienas svarbus momentas. Kalbant apie konkurencijos reikšmę ir vietą žmogaus gyvenime negalime užmiršti tokio fenomeno, kaip gyvenimo etapai. Manau pradiniame gyvenimo etape, kai žmogus ieško savo “antrosios pusės“, turi pasiekti kažkokio profesinio meistriškumo, sukurti saugią ir patikimą aplinką savo šeimai, kurioje augins savo vaikus. konkurencija ir lyderystės siekis gali, o gal net ir turėtų vyrauti. Kita vertus rimta problema tame, kad žmonės visa tai pasiekę, kai “kuoliukai, žymintys teritoriją,jau sukalti“ vis dar nesugeba išeiti iš janatvinių konkurencinių kovų periodo, nors rodos jau seniai turėtų pereiti į kitą, brandaus ir išmintingo gyvenimo etapą, kuriame lyderystei bei konkurencijai vietą turėtų užleisti žmonių bendrumo jausmas. 😦
PatinkaPatinka
Labas, Vladai 🙂
Sutinku pilnai su tavo užrašyta A. Adlerio citata. Iš tiesų – lyderystė, konkuravimas yra priešingas žmonių bendrumo, vienybės jausmui.
O dėl konkurencijos – jau parašiau savo požiūrį, išvadas iš patirties ir gyvenimo, todėl nesiplėsiu. Jei trumpai – tai ne žmonių bendravimo būdas – galbūt, jis natūralus tam tikrame etape gyvūnams, kai jie kaunasi dauginimosi periodu, bet.. iš žmogaus konkurencija taip pat padaro gyvūną be jokių žmogiškumo apraiškų. Na, o mums tai pradeda atrodyti “normalu“, nes konkurencija visapusiškai liaupsinama. Ir tai – tik liaupsių žodžiai, nes nematau jokio progreso ar ekonominės pažangos – vien susipriešinimas, susiskaldymas į grupeles, ekonominis nuosmukis. Vertinu rezultatus, o ne žodžius. Tai tokia mano subjektyvi nuomonė.
Ačiū, Vladai, kad pasidalinai savo požiūriu. 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Puikios mintys 🙂
Skirtingos Nuomones kuria kazka naujo ir kazka gero visiems ir tam nera reikalinga konkurencija isvis, bet mums ganetinai gerai per ilgus metus/desimtmecius/amzius itikino, kad tai normalu. Ir teisingai pasaket, kad viskas sueina i materialines vertybes, nes jos atlieka dideli vaidmeni zmoniu gyvenime (Jei ne pagrindini).
Nors as turiu Tykejima, kad viskas pasikeis. Ypac gerai galima pamatyti pagal tai kas vyksta Dabar 🙂
Grazios Jums Dienos 🙂
PatinkaPatinka
Ačiū Jums 🙂 !
Akivaizdu, kad tikrai išgyvename aktyvų pokyčių laikotarpį, kuris nėra lengvas, bet jei žmonės turi siekį gyventi taikiai, vieningai, harmoningai – tai bus įgyvendinta. Nes jokios kovos ar revoliucijos nieko nekeičia, o tik sudaro išorinę pokyčių iliuziją. Svarbiausias pokytis – tai žmonių sąmoningumo augimas, nes tik sąmoningi ir dvasingi žmonės gali imtis atsakomybės už savo ir visos žmonijos ateitį, už bendrą gerovę. O be sąmoningumo – nieko nesigauna, nes kur tik benuvestum egoistą, bedvasį žmogų, kad ir į geriausias sąlygas – laikui bėgant jis viską sugadins ir sugriaus… Todėl visame pasaulyje augantis žmonių sąmoningumas – tikrų tikriausias evoliucinių pokyčių ženklas 🙂 .
PatinkaPatinka