Dorovė – mūsų visų ateities pamatas

* Šiuolaikinis žmogus prarado vientisą pasaulio matymą ir suvokimą, todėl visiškai pamynė dorovę ir aukščiau visko iškėlė intelektą. Praradęs vientisumą, žmogus negali adekvačiai vertinti savęs ir savo vaidmens šiame pasaulyje.

* Dorovinis astigmatizmas trukdo pamatyti blogio ištakas savyje, o materializmas trukdo pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra.

* Gyvenimas Žemėje priartėjo prie ribos, už kurios klaidingas kūrinijos suvokimas (etikos dėsnių nežinojimas) ir savo vaidmens joje nežinojimas stabdo žmonijos evoliuciją.

* Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

* Nemokšiškumas – ne žinių trūkumas, bet nežinojimas to, kas yra svarbiausia. Nemokšiškumas tvirtai stovi ant materializmo.

* Ignoruodamas etiką, mokslas užtvėrė sau visus kelius į Visatos etikos dėsnių atvėrimą. Todėl ir atsivėrė keliai į masinį žmonių naikinimą, o mokslas visą XX amžių triūsė ties naujais masinio naikinimo ginklų išradimais.

* Senoji visuomenės struktūra, kurios pagrindas – priešiškumas ir kiekvieno atskiro žmogaus interesų nepaisymas, grimzta į praeitį. Visuomenė, kurios tikslas (arba tikslų pasiekimo priemonė) yra žmonių naikinimas – neturi ateities.

* Šiuo metu būtina žmonijos civilizacijos vystymosi korekcija dvasinių prioritetų linkme ir išėjimas iš prievartos pasaulio.

* Baigėsi analizės laikas, atėjo sintezės epocha. Dogmatika ir judėjimas į Tiesos šviesą – nesuderinami. Šis laikas – ne griovėjų, o kūrėjų. Žmogus juda iš neišmanymo tamsos į Šviesą.

* Mūsų sąmoningumo lygmenyje neįmanoma suprasti Visatos būties. Tačiau šiandien mums svarbi ne paskutinės instancijos Tiesa, o ta jos dalis, kuri mums dabar gyvybiškai svarbi ir reikalinga iškilusių žmonijai klausimų sprendimui.

* Šiandien naudojamos gyvenimo gerinimo sistemos tiesiu keliu veda į priešingą rezultatą, ir akylesni žmonės tai jau suprato. Taip yra todėl, kad trūksta žinių apie Kūrinijos Etikos Dėsnius, kuriuose fiziniai (materialumo) dėsniai užima tik nedidelę dalį.

* Etikos dėsniai skiriasi nuo fizinių tuo, kad tai nematomo idealaus pasaulio dėsniai, bet jie – šaknis būsimo proceso, kuris įvyks fiziniame pasaulyje.

* Pagrindiniai, lemiantys žmogaus evoliuciją dėsniai yra: Meilės Dėsnis (Kūrėjo Kodeksas) – tai Būties varomoji jėga; Harmonijos Dėsnis – Būties procesas ir egzistavimo būdas, atspindintis kuriančiojo esybę; Sąmonės Dėsnis – alfa ir omega, nes viskas, kas matoma ir nematoma – yra sąmonės formos.

* Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

* Kūrėjas kantriai ir metodiškai siunčia į Žemę žinias apie mūsų realybę. Žmonija šių žinių skleidėjus vadina (su pagarba arba panieka) idealistais.

* Nors Meilė yra visos gyvybės šaltinis, žmonių ji dažniausiai suvokiama kaip idealizuotas vaizdinys.

* Evoliucija vyksta veikiama dėsnių, kurie yra Būties Visatoje pagrindas. Dabartinis evoliucijos etapas – žmogaus sąmonės vystymo etapas: savęs suvokimas pasaulyje, kuriame jis gyvena ir savęs, kaip laisvą valią turinčio kūrėjo suvokimas; tobulas kūrėjas ir tobula visuomenė.

* Kūryba arba griovimas prasideda nuo žmogaus požiūrio į pasaulį: jei žmogus nekenčia, bijo, nerimauja, smerkia, pyksta, kaltina, liūdi – jis sėja ir skleidžia blogį ir yra griovėjas. Kuo daugiau meilės žmoguje, tuo daugiau kūrybinės jėgos ir harmonijos jo gyvenime.

* Nėra blogio kaip savarankiškos pradžios. Blogis – tai Meilės trūkumas arba jos nebuvimas. Kūrėjas – žmogus, neturintis griaunančių Meilę negatyvių bruožų.

* Būtina evoliucijos sąlyga – socialinė aplinka, atliekanti žmogaus gyvenime mokytojo vaidmenį: kad nauji nariai galėtų mokytis iš patyrusių, dorovingų narių bei sekti jų pavyzdžiu. Visos socialinės problemos turi būti sprendžiamos pirmiausiai dvasiniu aspektu. Vadovai – aukštos moralės ir dvasingumo žmonės, patvirtinę tai savo veiklos rezultatais (o ne žodžiais).

* Tik kūrėjų visuomenėje dėka pasaulis gyvuoja. Jų visada yra, o jų kūrybos ir gyvenimo dominantė – Meilė. Kita grupė – parazitai be dorovinio pagrindo ir be Meilės, parazituojantys iš tų, kurie kuria gyvenimą.

* Parazitams atrodo, kad parazituoti pelningiau, nei kurti. Tačiau taip nėra: jų “pelnas“ visada laikinas. Jie nesuvokia natūralios atrankos etikos: parazitai – įrankis, kai reikia sunaikinti sistemą iš vidaus.

* Kūrėjai gali gyventi be parazitų, o štai parazitai be kūrėjų – ne, ir gyventi jie gali tik silpname organizme, stipraus parazitai neįveikia. Tame ir yra principo “pradėk nuo savęs“ logika: kuo daugiau stiprių, sąmoningų kūrėjų, tuo mažiau galimybių išgyventi parazitams visuomenėje.

* Ateities visuomenė – be parazitizmo. Kad visuomenė kurtų gerovę visiems – kūrėjai turi remtis Meilės, Harmonijos ir Sąmonės etikos dėsniais. Dorovinga, vieninga bendruomenė – galingiausia kurianti ir evoliucionuojanti jėga..

Mintys iš L. V. Klykovo knygos “Amžino gyvenimo laisvė“