Kaip ir bet koks kitas procesas, auklėjimas geras tuomet, jei jis duoda gerus rezultatus. Geru rezultatu labai dažnai skaitomas vaiko paklusnumas, bet ar paklusnumas gali būti auklėjimo tikslas? Vaikas yra būsimas suaugęs žmogus, todėl tėvai turi jam padėti tapti pilnaverčiu suaugusiuoju – tai ir yra tikslas.
Tėvų ir vaiko pozicijos yra labai skirtingos. Vaikas – mažas, augantis, neturintis patirties ir besimokantis iš tėvų pavyzdžio; tėvai – turintys patirtį, prisiimantys atsakomybę, padedantys vaikui palankiausiai vystytis, suteikiantys saugumo jausmą.
Tėvai moko – vaikas mokosi, tačiau tai nereiškia, kad tėvai gali daryti spaudimą ir yra teisūs tik todėl, kad vyresni. Tėvų autoritetas gimsta natūraliai, jei tėvai jaučiasi atsakingi už auklėjimą ir su vaiku užmezga šiltą, artimą ryšį. Tuomet vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir gerbia savo tėvus, kaip ir jie – vaiką.
Daugiausiai auklėjimo problemų sukuria patys suaugę savo neteisingu elgesiu. Ir dažniausiai neteisingas jis todėl, kad auklėjimas įsivaizduojamas kaip negatyvus ir sunkus procesas. Dėl to ir siekiama aklo paklusnumo, o taip pat nepaisomi suaugusiojo ir vaiko pozicijų skirtumai.
Dažniausiai pasitaikančios auklėjimo klaidos:
Per daug griežtumo. Tai autoritariški tėvai, manantys, kad auklėjimas – tai besąlygiškas paklusnumas tėvams. Per didelis griežtumas nesuprantamas vaikui, todėl priimamas kaip spaudimas. Iš baimės ar iš noro įtikti vaikas gali paklusti, tačiau kai tėvų nebus šalia, gali pasielgti priešingai. Vaikas turi aiškiai suprasti – kam ir ką jis turi padaryti, todėl tėvai turi mokytis vaikui kantriai išaiškinti, susitarti, o jei reikia – ir paprašyti.
Lepinimas. Dažnai painiojamas su meilės išraiška ir viskas daroma už vaiką, nes manoma, kad “jis, vargšelis, negali, nesugeba“, o ir “vaikystė – vienintelis nuostabus periodas, todėl reikia vaiką nuo visko saugoti ir pildyti jo norus“. Lepinami vaikai auga infantilūs ir nesavarankiški, gesinama jų iniciatyva. Turime leisti daryti vaikui tai, ką jis pagal amžių pats gali padaryti, ir tik jei tikrai reikia – padėti. Vaiką reikia mylėti, o ne lepinti..
Įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Svarbiausia vaikui – tėvų meilė ir nuoširdumas. Vaikui žymiai svarbesnis bendras laisvalaikis – žaidimai, pokalbiai, nuoširdus bendravimas – nei daiktai ar tai, kas laikoma visuomenėje prestižiniu. Ne pinigai daro vaiką laimingu, o žinojimas, kad tėvai jį myli – tuomet jis auga pasitikintis savimi, kūrybingas, pozityvus. Svarbiausia tai, ką jis patiria namuose tarp artimiausių žmonių, todėl papildomos priemonės – pagalba vaikui ir tėvams, bet ne pagrindas. Dažnai būna ir atvirkščiai: brangios “gėrybės“ gali pakenkti vaiko ugdymui.
Auklėjimui skiriama per mažai laiko. “Trūksta laiko“, “Užaugs ir taip, svarbiausia – aprūpinti būtiniausiais daiktais“, “Turiu daug darbo“ – dažniausi pasiteisinimai. Suaugę pamiršta svarbiausią dalyką – jei gimė vaikas, jie turi skirti jam laiko (juk randa laiko viskam kitam). Bendravimas su tėvais – būtinybė vaikui. Jei vaikas nuolat girdės, kad tėvams trūksta laiko su juo bendrauti, jis gali pasijusti vienišas ir pradėti anksti ieškoti šilumos ir bendravimo už šeimos ribų.
Elgesys su vaiku pagal nuotaiką. Kai asmeninių nesėkmių arba pasisekimų įtakotos suaugusiųjų nuotaikos lemia bendravimą su vaiku. Gali atrodyti, kad tame nieko blogo – “toks gyvenimas“, “tegul pamato realybę“, o blogiausiu atveju galima viską užglaistyti nupirkus vaikui žaisliuką ar saldumynų.. Tačiau yra skirtumas: elgtis adekvačiai pagal situaciją ar elgtis pagal nuotaiką. Kai elgiamės adekvačiai, vaikui išugdomas teisingumo pojūtis, o kai pagal nuotaikas – vaikas išmoksta prie jų taikytis ir net jomis pasinaudoti. Jei nuotaika prasta – geriau nuoširdžiai tai pasakyti vaikui ir atidėti svarbius pokalbius kitai dienai, kai pakili – nežarstyti nerealių pažadų.
“Napoleoniški“ planai. “Mano vaikas mokysis tapybos, muzikos, teniso, dainavimo.. aš jam neleisiu pražiopsoti savo šanso“. Taip vaikas dažnai verčiamas daryti tai, kas patinka tėvams, o ne jam pačiam – nes tėvai “žino“, kas jam geriau. Tokios pastangos “iš geriausių paskatų“ gali užgožti tikruosius vaiko gabumus. Kol mažas, vaikas gali pasiduoti tėvų spaudimui, tačiau paauglystėje gali pradėti audringai protestuoti ar tiesiog mesti tuos užsiėmimus. Todėl reikia atidžiai stebėti savo vaikus – jų unikalūs gabumai anksčiau ar vėliau būtinai atsiskleis – ir subtiliai nukreipti juos bei palaikyti.
Neatsakingi grasinimai. “Jei būsi blogas, jei nepadarysi, kaip liepiu – nemylėsiu tavęs“. Ar juokais, ar “auklėjimo“ tikslais tokios pasakytos frazės žeidžia vaiką. Jei kartojamos dažnai, vaikas pamato, kad tai melas, todėl tokiu būdu išmokysite jį manipuliuoti. Teisinga būtų pasakyti: “Aš tave myliu, tačiau tavo elgesys mane nuliūdino“.
Abejingumas. “Daryk kaip nori, man vis vien“ – taip sakoma, kai nenorima gilintis ar aiškintis, ir vaikas paliekamas pats sau, “mokytis savarankiškumo“.. Tačiau daugumos iškylančių problemų
vaikas dar nemoka išspręsti, todėl gali bandyti spręsti taip, kaip supranta. Be to, jis pasijunta vienišas ir nereikalingas, todėl savo elgesiu nuolat “tikrins“ tėvus – ar jiems iš tiesų “vis vien“.. Tėvai vaikui – artimiausi žmonės, todėl žinojimas, kad gali jais pasikliauti, jam labai svarbus.
Tokias klaidas tėvai padaro ne iš piktos valios, o dažniausiai vedami gerų norų ir norėdami savo vaikams gero. Tačiau tokių klaidų pasekmės dažnai palieka ne tik negatyvius prisiminimus, bet ir padaro poveikį besiformuojančiam vaiko charakteriui.
Kaip jų išvengti? Pirmiausiai – sąmoningai ruoštis vaiko auklėjimui. Suprasti, kad auklėjime, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, svarbus ir mūsų požiūris: pozityvus arba negatyvus. Jei žiūrėsime į auklėjimą kaip į sudėtingą ir sunkų procesą, tai greičiausiai jis toks ir bus.
O jei pasitelksime pozityvumą – vaiko ugdymas bus smagus ir paprastas. Tuomet su meile kursime vaikui erdvę, kurioje jis augs laimingas, sveikas ir kūrybingas, o jei ir suklysime – pripažinsime klaidas ir taisysime. Juk auginsime geriausiai, kaip tik galime, geriausią – koks tik jis gali būti – būsimą suaugusį žmogų 🙂 ..
ruvi 