Keliais žodžiais…

* Dvasingu negalima tapti. Dvasingu galima tik būti.

* Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dvi nuostabios dienos: diena, kai jis gimė ir diena, kai suprato – kam.

* Kartais gyvenime mes nešiojame tiek kaukių, kad sunku įžvelgti tikrąjį “aš“.

* Tas, kuris neskuba žadėti – greitesnis pildyti tai, ką pažadėjo.

* Jei neišlaikėte minties – laikykitės žodžio!

* Neverta daryti skubotų išvadų apie žmogų remiantis tik kitų nuomone.

* Visi gali matyti, kaip jūs atrodote, bet mažai tokių, kurie žino, kas jūsų sieloje.

* Tiesa yra tame, kad Tiesa yra!

* Ieškokime Tiesos, nes tik teisingos mintys ir poelgiai atneša laimę.

* Vyriškumas – vidinė dvasinė jėga. Moteriškumas – vidinis grožis, švelnumas.

* Vienintelis būdas tapti gerbiamu – gerbti kitus.

* Kai žmogus nedorovingas, jis abejingas ir kitų nuodėmėms.

* Laisvė be meilės – palaidumas. Meilė be laisvės – prievarta.

* Dėmesys – kanalas, kuriuo teka energija ir maitina mintį: tokia mintis tampa kūrybine energija.

* Labai svarbus suvokimas: mūsų minčių ir veiksmų įtakojami pokyčiai gyvenime vyksta palaipsniui!

* Meno kūriniai yra lavinimas, bet ne pramoga.

* Išmintis – jei kažko nežinai, bet nori patikrinti, įsitikinti, sužinoti. Kvailumas – kai kažko nežinai ir tvirtini, kad to nėra.

* Negatyvios emocijos niekada neatneša tai, ko jūs norite, jos atneša tik tai, ko jūs nenorite.

* Tylėjimas – geriausias atsakymas į beprasmiškus klausimus.

* Nekovokite, nes neišvengiamai tapsite tuo, prieš ką kovojate. Viskas, kas yra gero Žemėje – sukurta ir padaryta tik bendradarbiavimo dėka.

* Žmogus – ne prekė. Tuščios kišenės netrukdo tapti tuo, kuo norime būti – sutrukdyti gali tik tuščia galva arba tuščia širdis.

* Jei žmogus kažką skaudina, tai greičiausiai jis pats yra nelaimingas. Laimingi žmonės nepratrūksta pykčiu namuose, nesibara eilėse ar transporte, neapkalbinėja kolegų. Jiems tai tiesiog nereikalinga, nebūdinga, svetima.

* Intuicija – širdies balsas. Jei norime ją girdėti, turime išmokti ją išgirsti prieš tai, kaip ją paveiks protas. Intuiciją gesina proto abejonės ir svarstymai.

* Tikroji meilė ne žodžiuose, ir net ne poelgiuose, ji – širdyje…

* Atiduokite pasauliui geriausia, ką turite – ir jums sugrįš geriausia, kas yra pasaulyje :).

(Mintys iš asmeninių užrašų)

Gero visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Sufijų išmintis (tęsinys)

* Kiekvienas vaikas gimsta su tendencija tikėti ir mokytis to, ko ji moko. Dvasinė suaugusiojo įtaka vaikui beribė: dvasinis tyrumas gali atverti geriausias vaiko savybes, o bedvasiškumas – sužaloti jautrią vaiko dvasią. Todėl Rytuose yra paprotys: prie naujagimio leidžiami tik tie artimi žmonės, kurių įtaka skaitoma gera ir įkvepianti.

* Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesnis, nei tas daiktas; tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesnis už tai, ką jis atiduoda. Atsižadėjimas turi būti natūralus ir augti kartu su žmogaus dvasiniu augimu: jei vaikas verkia dėl žaislo, užaugęs jis geranoriškai dovanos tą žaislą, dėl kurio kadaise verkė.

* Jei žmogus neauga dvasiškai, jo dvasia tarsi uždaroma, ji sustingsta. Tačiau gyvenimas yra judėjimas, ir jei dvasia užmigus, žmogus pradeda kabintis į išorines formas, išorinį blaškymąsi, kurie tik sudaro judėjimo iliuziją, bet niekaip nepadeda tobulėjimui.

* Šiuolaikiniai žmonės labai įsitraukia į pinigų kaupimą, kuris juos taip apsvaigina, kad jie pradeda nekreipti dėmesio į kitų žmonių gerovę. Maža to – jie pradeda nepastebėti ir savo vidinės disharmonijos, ir todėl tampa griovėjais.

* Visi mes esame lygūs, ir jei turime padėjėjų gyvenime, turime būti dėkingi už jų pagalbą ir jokiu būdu nežeminti jų. Vis dėl to dažnas, apsvaigintas savo viršininkavimo, pamiršta apie savo tarnystę. Niekas negali mums atrodyti menkesnis, jei mūsų širdyje meilė ir gerumas – tuomet kiekviename žmoguje matome Dievo apraišką.

* Švari sąžinė suteikia žmogui liūto jėgą, tuo tarpu nešvari sąžinė ir liūtą gali paversti kiškiu.

* Jei žmoguje disharmonija, tai kaip jis gali skleisti harmoniją?.. Kai protas ir kūnas kovoja, o dvasia trokšta kažko šviesaus – gimsta disharmonija. Žmogus spinduliuoja harmoniją tuomet, kai yra tos harmonijos šaltinis, t.y., pirmiausiai jis yra harmonijoje su savimi. Ir tik būdamas harmoningas, žmogus atranda Vienybę – su viskuo, kas gyva ir su Dievu.

* Pakanka pažiūrėti į karus bei jų sukeltą skausmą ir baisius žmonijos išgyvenimus, kad suprastume tiesą. Tai rodo, kad progresas pasuko klaidingu keliu – Vienybės trūksta visur ir viskame.

* Visuose šventraščiuose kalbama apie Vienybės svarbą. Tik Vienybėje įmanoma žmonijos laimė ir klestėjimas.

* Žmogus galvoja: “Kame ta vienybė? Ir kam ji man?“ Tačiau tik įsivaizduokite, kokią galingą atmosferą gali sukurti dešimties žmonių harmonija – ji daug stipresnė, nei vieno žmogaus harmonija. O dabar pagalvokite – kokia būtų palaima žmonijai, jei visos tautos, bendruomenės, šalys susivienytų bendram kilniam tikslui!..

* Dabar gi žmonės dažniausiai susivienija su kitais tik dėl vienodo asmeninio intereso – kad gautų pelną. Bet tai neturi nieko bendra su Vienybe, todėl žmonės kenčia dėl neteisingo Vienybės principo panaudojimo. Vienybė nereiškia vienodumo: vienodumas – jei fortepijoną derintume pagal vieną natą, o Vienybė – reiškia skirtingas natas suvienyti į harmoningą melodiją.

* Dievo žinia žmonėms – tai gyvenimas ir šviesa: saulė nieko nemoko, bet jos šviesoje mes mokomės pažinti visa ko esmę; saulė nearia ir nesėja, bet ji padeda augti, žydėti ir megzti vaisius. Sufijaus žinia ir lemtis – skleisti meilę, taiką ir harmoniją, žadinti Vienybės jausmą tarp žmonių.

* Neieškokite Dievo septintame danguje – Jis yra žmogaus širdyje. O jei norite Dievo egzistavimo įrodymų – tiesiog atidžiau pažvelkite į Gamtą ir pamatysite – kaip išmintingai ji sutverta, kiek joje grožio ir harmonijos… visa tai Dieviškojo impulso išraiškos, kuris yra visų priežasčių priežastis.

* Išmintis – tai dvasinės žinios. Kai žmogus tampa išmintingas, jis pradeda matyti visa ko priežastis. Kai kažkas skleidžia išmintį, neturi reikšmės, kokia tradicija jis seka – mes pajuntame jam pagarbą. Kodėl taip yra? Todėl, kad išminčiaus žodžiai ir veiksmai išreiškia jo dvasinį grožį, kuris pažadina atgarsį mūsų dvasioje.

* Kai mūsų širdys atsivers, ir per Meilę, atleidimą ir tarnystę mūsų visų gyvenimas suklestės – tuomet mums nereikės savęs įtikinėti, kad mes progresuojame, nes… kiekvieną akimirką mes tai matysime ir jausime 🙂 .

Parengė ir vertė ruvi.lt

Sufijų išmintis

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma žmogaus širdyje.

Žodžio “sufizmas“ šaknis reiškia “tyras“. Tikrieji sufizmo meistrai tyri, laisvi nuo dogmatizmo ar fanatizmo, atviri dvasiniam augimui ir tobulėjimui. Būtent dėl jų etinės švaros jie dar vadinami Tyrumo Riteriais (Sachaba-i-Safa).

Žymūs sufijai yra Rumi, Sanaji, Chafiza, Nizami, Chajam, Ibn-Arabi ir kiti. Ir nors sufijai teigė, kad neįmanoma išreikšti žodžiais to, kas liečia dvasinį augimą, daugelis iš jų užrašė pamąstymus, kuriuos jie vadina bandymais išreikšti savo vidinę būseną.

Šiandien pasidalinsiu savo atrinktomis ištraukomis iš sufijaus Chazrat Inajat Chan knygų:

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai:
– skleisti ir realizuoti žinias apie vienybę, meilės ir išminties mokymą, kad visi klaidinantys tikėjimai ir prietarai atkristų savaime, kad žmonių širdys prisipildytų meile, kuri pašalintų visą neapykantą, kurią kursto skaldymai ir nesutarimai;
– Atverti žmoguje slypinčią šviesą ir galią, atskleisti visų religijų paslaptis, misticizmo jėgą ir laisvos nuo įtakų, papročių ir tikėjimų filosofijos esmę;
– padėti susivienyti dviems pasaulio poliams – Rytams ir Vakarams: minčių ir idėjų apsikeitimo keliu, Vieningos Brolybės kūrimu, kad kiekvienas žmogus galėtų bendrauti su kitu žmogumi, įveikęs visus siaurus ribojančius įsitikinimus.

* Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

* Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

* Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

* Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

* Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

* Geležis, kurios negalime perlaužti kūju, gali būti išlydyta ugnimi. Meilė – tai ugnis, o gerumas – pagrindinė jos išraiška. Yra keli būdai išreikšti gerumą: nekenkti; netapti kliūtimi (netrikdyti neatsakingais žodžiais ir veiksmais) ir būti dėmesingu aplinkiniams.

* Užmegzti draugystę turėtume lėtai, o dar lėčiau – ją nutraukti. Žmogus, kuris kiekvieną dieną užmezga draugystes, o sekančią dieną jas nutraukia – galiausiai liks be draugų. Lengva kažkam pasakyti, kad jis nevertas būti draugu, bet kaip sunku pripažinti – ar pats esi vertas būti draugu.

* Teisingumo pojūtis skirtingas kiekvienam žmogui: jis atitinka žmogaus evoliuciją, suvokimą ir idealus.

(Bus daugiau)