Homo Universalis

Taip vadino Leonardą da Vinčį (1452-1519) – universaliu, tobulu žmogumi. Nuo pat vaikystės jis domėjosi daug kuo vienu metu, o su metais tai ne tik nepasikeitė, bet ir smarkiai prasiplėtė jo interesų ratas.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Leonardas da Vinčis viską suspėdavo… Matyt, tam, kad savo interesams turėtų kuo daugiau laiko, jis miegojo kas 4 valandas po 15 minučių, t.y., viso labo pusantros valandos per parą!

Jo veiklos įvairovė stebina: literatūra, geologija, botanika, ezoterika, medicina, fizika, anatomija, mechanika, muzika, tapyba, skulptūra, architektūra, filosofija ir t.t… Tiesiog neįtikėtina…

Rašė jis ir alegorinius pasakojimus, su keletu iš jų kviečiu susipažinti.

Kupranugaris ir šeimininkas

Remdamasis į sulenktus kelius, kupranugaris kantriai laukė, kol šeimininkas pakraus ant jo nugaros nešulį.
Jis uždėjo vieną ryšulį, paskui antrą, trečią, ketvirtą…
“Laikas jam jau sustoti“ – nedrįsdamas pasipriešinti šeimininkui, liūdnai galvojo kupranugaris.
Pagaliau žmogus baigė savo darbą, ir, pliaukštelėjęs botagu, paragino stotis.
Kupranugaris sunkiai pakilo.
– Eime! – liepė šeimininkas ir trūktelėjo už vadžių.
Bet kupranugaris nei iš vietos.
– Ko stovi? Judinkis! – piktai šūktelėjo žmogus ir iš visų jėgų patraukė vadžias.
O kupranugaris įsirėmė kojomis į žemę ir stovi lyg akmeninis.
– Ach tu užsispyrėli, – susiprato žmogus, ir atsidusęs numetė du ryšulius nuo gyvūno nugaros.
“Atrodo, kad nešulys dabar man pagal jėgas“ – sumurmėjo kupranugaris ir paklusniai leidosi į kelionę.
Kepinant kaitriai saulei, jie žingsniavo visą dieną, ir žmogus pagalvojo, kad būtų gerai iki sutemų pasiekti artimiausią gyvenvietę.
Tarsi supratęs jo mintis, kupranugaris staiga sustojo.
– Pirmyn! – skardžiai riktelėjo šeimininkas. – Dar truputį, ir būsime vietoje.
“Mano kojos virpa iš nuovargio, ir aš šiandien jau pakankamai padirbėjau, šeimininkas turėtų susiprasti“ – nusprendė kupranugaris ir išsitiesė smėlyje.
Ir nors žmogui buvo apmaudu, bet teko jį iškinkyti ir įsitaisyti nakvynei po atviru dangumi.
Galvodamas tik apie savo naudą, šeimininkas, matyt, pamiršo gerą senolių patarlę, kad nuo vieno kupranugario dviejų kailių nenudirsi.

Topolis

Yra žinoma, kad topolis auga greičiau, nei kiti medžiai. Jo ūgliai labai sparčiai stiebiasi į viršų, aplenkdami visus aplinkinius medžius.

Kartą jaunas topolis nusprendė vesti. Išsirinko jam patikusią vešlią vynuogę.

– Kas per keista užgaida! – atkalbinėjo jį broliai. – Su šia gražuole tik vargą vargsi. Kam ji tau? Mūsų prigimtis – augti aukštyn, ir niekaip kitaip.

Tačiau užsispyręs topolis pasielgė savaip. Įsimylėjėlis susijungė su jauna vynuoge ir leido jai save stipriai apkabinti, ir buvo dėl to neapsakomai laimingas.

Gavusi tvirtą atramą, vynuogė ėmė greitai keroti ir regzti uogas.

Pamatęs, kad apsikabinusi topolio kamieną, vynuogė gerai prigijo, apsukrus valstietis pavasarį pradėjo trumpinti topolio šakas – kad vynuogė nesivyniotų aukštyn, o jam pačiam rudenį būtų patogu pasiekti uogų kekes.

Kur dingo kadaise buvęs topolio grakštumas? Jis suapvalėjo, neteko ankstesnio entuziazmo ir susitaikė su savo likimu.

Stovi sau pakumpęs, apkirptomis šakomis, tarnaudamas atrama savo derlingai draugei.

O jo broliai džiaugsmingai šlama, stiebdamiesi aukštyn vešlių šakų vainikais…

Liežuvis ir dantys

Gyveno kartą berniukas, kuris kentėjo nuo rimti negalavimo, nuo kurio kartais kenčia ir suaugusieji – jis be saiko, be perstojo kalbėjo.

– Kas per bausmė toks liežuvis? – skundėsi dantys. – Kada gi jis nustos plepėti ir bent kiek patylės?

– O koks jūsų reikalas? – šiurkščiai atsakydavo liežuvis. – Kramtykite sau į sveikatą ir tylėkite. Tik tiek galiu jums pasakyti! Tarp mūsų nėra nieko bendra. Niekam neleisiu kištis į mano asmeninius reikalus, o tuo labiau dalinti kvailus patarimus!

Ir berniukas toliau be perstojo plepėjo, su reikalu ir be reikalo. Liežuvis buvo palaimos viršūnėje, tardamas vis naujus įmantrius žodžius, nors ir nespėdavo įsigilinti į jų prasmę.

Bet kartą plepėdamas berniukas taip įsijautė, kad nepastebimai prisišaukė bėdą. Ir kad išsisuktų iš tos bėdos, jis leido liežuviui sąmoningai sumeluoti.

Tada jau dantims trūko kantrybė. Jie sutartinai užsičiaupė ir skaudžiai įkando melagiui. Liežuvis smarkiai paraudo nuo įkandimo, o berniukas pravirko iš gėdos ir skausmo.

Nuo to laiko liežuvis pasidarė itin atidus ir atsargus, o ir berniukas prieš ištardamas žodį, dukart pagalvoja.

Vertė ruvi.lt

Visiems linkiu saulėto ir smagaus savaitgalio! 🙂

Reklama