Tiesa trumpose istorijose

Atgaila (vienuolis Varnava)

Įkrito žmogus į gilią prarają.
Guli sužeistas, kankinasi…
Subėgo draugai. Laikydamiesi vienas už kito, pabandė nusileisti iki jo ir išgelbėti, bet patys vos į prarają nenugarmėjo.
Atėjo gailestingumas. Nuleido kopėčias į prarają, bet – ech!.. nepasiekia jos iki galo!
Sugužėjo kažkada žmogaus padaryti geri darbai, metė į prarają ilgą virvę. Bet taip pat – per trumpa…
Taip pat bergždžiai bandė gelbėti žmogų: jo garsi šlovė, dideli pinigai, valdžia…
Pagaliau priėjo atgaila. Ištiesė jam ranką. Griebė ją žmogus ir… išlipo iš prarajos!
– Kaip tau tai pavyko? – stebėjosi visi.
Bet atgailai nebuvo kada atsakyti.
Ji skubėjo pas kitus žmones. Kuriuos išgelbėti galėjo tik ji…

Kodėl reikia atleisti

– Mokytojau, sakykite, kodėl reikia atleisti?
– Sakyk, ar gerai jautiesi, kai pyksti?
– Ne…
– Kaip manai, ar gerai jaučiasi tie, ant kurių pyksti?
– Manau, kad ne.
– Tuomet jei ir tau, ir kitiems blogai – ar gali tai būti gerai?
– Ne…
– Todėl ir atleisk – kad ir tau, ir kitiems būtų gerai!

“Dosnus“ godumas (vienuolis Varnava)

Panoro godumas su skurdu pasidalinti savo turtais.
Padalino jį į dvi dalis, o kurią atiduoti – nežino. Tai viena, tai kita jam didesnė atrodo. O didesnę juk atiduoti gaila. Nusprendė ją sumažinti. Paskui dar, ir dar…
Dalino-dalino, ir liko iš mažesnės dalies tik trupinėlis.
– Nieko, – nusprendė godumas. – Skurdas ir tai apsidžiaugs gavęs!
Ir tikrai, skurdas buvo net labai laimingas ir dėl tokios menkos nuotrupos.
O godumas, užmigdęs savo sąžinę, po šito dar godesnis pasidarė.

Jei nori būti laimingas – būk (A. Lopatina)

– O varge, varge, – sėdėdamas ant suolelio, dūsavo žmogus, o ašaros tekėjo jo veidu.
– Kodėl tu nuolat dūsauji? – supyko žmona. – Jei nori būti laimingas – bent jau nustok dejuoti.
– Kaip gi aš galiu būti laimingas, jei laimė manęs neaplanko? Užtat nelaimės liejasi ant mano vargšės galvos viena po kitos: derlius mažas, stogas prakiuro, tvora sulūžo, kojas skauda. O, vargas man, vargas, – verkė žmogus.
Išgirdo Laimė žmogaus dejones ir pagailėjo vargšelio. Nusprendė užsukti į jo namus.
Pabeldė Laimė į langą ir tarė: “Jei nori būti laimingas – būk!“
– Palauk, nustok verkti, kažkas šviečia mūsų lange! – pasakė žmona žmogui.
– Užtrauk užuolaidas! Ši šviesa mane akina ir trukdo dejuoti, – liepė žmogus žmonai ir vėl pradėjo raudoti.
Gūžtelėjo pečiais Laimė ir… nuskrido sau.

Debesis (vienuolis Varnava)

Užstojo debesis saulę.
Aptemo viskas aplinkui. Niūru pasidarė.
Paukščiai nustojo čiulbėti.
Apsidžiaugė debesis:
– Viskas! Dabar atėjo mano laikas, mano valdžia – amžiams!
Bet papūtė vėjas. Nuvijo debesį. Iš karto prašviesėjo. Ir paukščiai vėl sučiulbėjo.
Dar garsiau, nei anksčiau: džiaugdamiesi saule ir tuo, kad debesies laikas niekada neateis amžiams!

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Reklama

Apie vandenį

Vanduo, kaip ir deguonis, yra svarbiausias gyvybę palaikantis faktorius. Didesnę dalį žmogaus kūno sudaro vanduo – jis reikalingas visiems gyvybiniams procesams, todėl netekti net dešimtosios dalies kūno skysčių yra pavojinga. Norint išlaikyti normalų vandens balansą organizme, reikia nuolat jį papildyti.

Yra daug vandens rūšių: šaltinio, polydžio, gyvas (šarminis), mineralinis, distiliuotas, sidabrinis ir t.t.. Kiekvienas iš jų savaip naudingas, bet koks žmogui tinkamiausias? Toks, kuris savo struktūra artimiausias žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai.

Toks vanduo labiausiai atitinka ląstelių skysčio molekulės diametrą, jis lengvai praeina per ląstelių membraną. Dėl to visos cheminės reakcijos organizme vyksta sklandžiai ir greitai, aktyvuojama druskų apykaita. Be to, toks vanduo turi būti tinkamos pH reikšmės,t.y., atitikti organizmo vidinės terpės parametrus. Peržvelkime įvairaus vandens savybes.

Šaltinio vanduo. Tai natūraliai išeinantys į žemės paviršių požeminiai ir gruntiniai vandenys. Iš esmės jis mažai kuo skiriasi nuo šulinio vandens – tik tuo, kad šulinys yra iškasamas. Kildamas į paviršių, šis vanduo praeina natūralaus filtro sluoksnius (smėlio, molio).

Tokio vandens savybės gali būti skirtingos dėl skirtingos sudėties. Jei jis neužterštas, tai tikrai gali būti sveikatos ir energijos šaltinis. Kadangi daugelio šaltinių vandens sluoksnis yra negiliai, į jį gali patekti kenksmingos medžiagos iš žemės paviršiaus, ypač jei netoliese yra pramoniniai objektai. Todėl gerti nepatikrinto šaltinio vandenį gali būti nesaugu.

Mineralinis vanduo. Tai geriamasis vanduo su mikroelementais ir mineralinėmis druskomis. Toks vanduo yra 2-jų ir daugiau kilometrų gilyje. Kartais pakyla į paviršių natūraliai, daromi ir gręžiniai. Kiekvieno mineralinio šaltinio vanduo ypatingas savo sudėtimi ir pastoviu elementų kiekiu.

Priklausomai nuo sudėties, gali turėti įvairių gydomųjų savybių: gerinti virškinimą ir medžiagų apykaitą, gydyti virškinamojo trakto ligas, papildyti organizmą tam tikromis mineralinėmis druskomis ir mikroelementais. Mineralinį vandenį galima gerti periodiškai, profilaktiškai.

Polydžio vanduo. Tai vanduo, kuris gaunamas tirpinant ledą arba sniegą. Tyrimais nustatyta, kad toks vanduo artimas savo struktūra žmogaus organizmo ląstelių skysčio struktūrai. Be to, šiame vandenyje nėra vadinamojo sunkiojo vandens ( kai vandens molekulėje vietoj vandenilio yra jo izotopas – deiteris).

Gaminamas paprastai – stikliniame inde užšaldomas vanduo ir atšildomas kambario temperatūroje. Tam, kad nebūtų sunkiojo vandens ir kitų kenksmingų priemaišų, išmetame pirmąjį susidariusį paviršiuje ižą, ir tik paskui pilnai užšaldome likusį vandenį. Šis vanduo teikia energijos ir sveikatos.

“Gyvas“ ir “negyvas“ vanduo. Toks vanduo pagaminamas prietaisu, kuriame vykstant elektrolizei, pagaminamas jonizuotas (aktyvuotas) rūgštinis ir šarminis vanduo. Rūgštinis (negyvas) vanduo turi silpną teigiamą elektros krūvį. Šarminis (gyvas) vanduo – silpną neigiamą elektros krūvį.

Rūgštinis vanduo – natūralus baktericidas. Šarminis skirtas palaikyti optimaliam rūgščių-šarmų balansui organizme. Geros sveikatos ir ilgaamžiškumo sąlyga ir yra optimalus rūgščių ir šarmų balansas. Rūgštinių atliekų kaupimasis – senėjimo bei ligų priežastis. Šarmai neutralizuoja rūgštis. Be to, toks vanduo – natūralus antioksidantas, yra tiesiogiai įsisavinamas, su juo gauname daugiau deguonies.

Sidabrinis vanduo. Šis vanduo turi sidabro jonų, kurių koncentracija matuojama miligramais litre. Sidabrinio vandens baktericidinės, gydomosios savybės žinomos nuo senų laikų: jis naikina mikrobus ir bakterijas. Todėl juo gydomos įvairios infekcinės ligos ir uždegimai.

Distiliuotas vanduo. Gryniausias, nes jame nėra jokių priedų ir priemaišų. Jį labai vertino sveikatos adeptas Polis Bregas – dėl to, kad jame nėra druskų. Tačiau gerti jį pastoviai nerekomenduojama, nes jame negyvena net žuvys – tai verčia susimąstyti.

Yra ir kitokio vandens – šungitinio, auksinio, koralinio, varinio, titnaginio ir t.t.. Kiekvienas iš jų turi specifinių savybių ir yra savaip vertingas. Ir nepamirškime mums labai tinkančio struktūrizuoto “vandens“ – daržovėse ir vaisiuose esančių sulčių. Dabar vasara – valgykime jų iki soties! 🙂

Sveikatos ar ligų medicina?

* Medicinos apibrėžime rašoma, kad medicina (lot.) – mokslinių žinių ir praktinių priemonių sistema, skirta žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti.

* Senovėje žmones gydė žyniai ir žolininkai, šiuolaikinius žmonės gydo medikai. Tačiau nežiūrint medicinos progreso, ligos tebeklesti, ir jų vis daugėja. Negalime tvirtinti nei apie žmonių sveikatos pagerėjimą, o tuo labiau apie sveikatą – kaip kiekvieno šiuolaikinio žmogaus normalią būseną.

* Šiuolaikinė medicina neaiškina žmogui – kas yra sveikata ir kaip būti sveikam. O štai apie ligas parašyta daugybė knygų tomų. Maža to, dažnas gydytojas pasakys, kad sveikų žmonių nėra – lyg sveikata būtų abstraktus ir nepasiekiamas dalykas, o liga – norma.

* Tarsi sveikas žmogus – tai toks pacientas, kurio ligos dar akivaizdžiai negresia organizmo funkcionavimui. O jei pažiūrėsite atidžiau – retas, rimtai susirgęs visiškai pasveiksta. Beje, nemažai gydytojų serga tomis pačiomis ligomis, nuo kurių gydo savo pacientus. Ir ne vienas atviruose pokalbiuose pripažįsta, kad negali jų išgydyti.

* Kodėl taip yra? Ar medikai tokie jau bejėgiai? Tikrai ne: juk kiekvienas stoja mokytis medicinos su geriausiais ketinimais padėti žmonėms pasveikti ir suprasti ligų priežastis. Tačiau reikia aiškiai atskirti mediciną ir šiuolaikinę sveikatos apsaugos sistemą – šie dalykai turi mažai ką bendro.

* Būtent gydymo proceso organizavimo sistema – komercinė medicina ir farmakologija – daro medikus šios sistemos įkaitais. Tokiai sistemai reikalingi silpni, ligoti pacientai, iš kurių galima gauti pelną. Sveikas žmogus pelno tokiai sistemai neneša.

* Taigi, gydytojai tiesiog paklūsta sistemos standartams: standartinė paciento apžiūra, standartinių vaistų kiekvienai konkrečiai ligai paskyrimas, gydymas pagal patvirtintą standartą ir t.t.. Medikai veikia pagal sistemos instrukcijas, neatsižvelgdami į kiekvieno žmogaus personalinius ypatumus. Nes instrukcijų nesilaikymas gresia gydytojo etikos pažeidimu.

* Tai nereiškia, kad tokioje sistemoje, kur medicininę pagalbą pakeitė komercinės paslaugos, nėra talentingų, puikių gydytojų – jų tikrai yra. Tačiau.. jie išlieka ne sistemos dėka, bet veikdami dažnai priešingai ir pasikliaudami būtent moraliniais aspektais, nuoširdžiu ketinimu padėti.

* Stipriausia sistemos dalis, užtikrinanti jos išgyvenimą, o kartu silpniausia, galinti ją sugriauti – tai, žinoma, žmonės. Mes su jumis. Pagalvokite: argi galės išgyventi tokia vien naudos siekianti sistema, jei visi žmonės bus sveiki ir mokės rūpintis savo sveikata?

* Kas gi trukdo žmogui sveikai gyventi? Žinių trūkumas, lengvabūdiškas požiūris į savo sveikatą, ir.. tingėjimas – juk tabletė yra lengviausias būdas numalšinti nemalonius simptomus. Tačiau vaistai dažniausiai suteikia laikiną palengvėjimą – skausmo numalšinimą ar kitokių simptomų pašalinimą, bet nepašalina ligos priežasties.

* Štai dėl tokių laikinų palengvėjimų žmogus dažnai ir tampa pastoviu vaistų vartotoju. Geriausias to pavyzdys – pagyvenę žmonės, kurie geria vaistus ištisomis pakuotėmis. O juk pradėjo nuo vienos ar kelių tablečių, kol nepradėjo jų gerti saujomis: nuo skausmo, geram virškinimui, nuo nemigos, spaudimui reguliuoti, atminčiai gerinti, cholesteroliui mažinti, kraujagyslėms valyti, o dar vitaminai, maisto papildai ir t.t.. ir t.t..

* Taip prasideda savigyda ir neatsakingas vaistų vartojimas. O jei dar apie laikiną pagerėjimą papasakoja draugams ir kaimynams kaip apie stebuklingą “išgijimą“.., tuomet ir jie puola “gerinti“ savo sveikatą.. O juk kiekvienoje tabletėje – nedidelis kiekis nuodų, o jei jų keletas? Nuodai, nors ir mikrodozėmis – toksiški, sunkiai pašalinami iš organizmo, todėl vietoje “stebuklingo išgijimo“ galima susilaukti rimtų ligų.

* Išeitis? Aiškus suvokimas, kad už pinigus sveikatos tikrai nenusipirksime. O susirgus ieškoti ligos priežasties ir, pasitarus su pažangiu gydytoju (jų tikrai daugėja!), ligos priežastį šalinti. Suprasti, kad sveikata palaikoma vieninteliu įmanomu būdu – sveika gyvensena.

* Tai procesas, gyvenimo būdas: sveika mityba, pakankamas judėjimas, ryšys su gamta, gera psichinė ir dvasinė būsena, darbo ir poilsio režimas, ir, žinoma – jokių žalojančių sveikatą įpročių. Visa tai ir dovanoja sveikatą – gyvenimą be ligų.

(Mintys iš įvairių paskaitų apie ateities mediciną)