Kas turi nutikti žmogaus galvoje ar širdyje, kad jis galėtų sąmoningai suteikti kitam žmogui skausmą? Tokį psichikos nukrypimą paprastai įtakoja psichologinės traumos (ilgalaikis žiaurus elgesys, išgyvenimai kritinėse situacijose) arba laikinas proto aptemimas (dėl šoko ar psichotropinių medžiagų).
Psichologijoje žiaurumas apibūdinamas kaip moralinė-psichologinė žmogaus savybė, kuri išreiškiama nežmonišku, šiurkščiu, įžeidžiančiu elgesiu ir požiūriu į kitus žmones, suteikiant jiems skausmą ar net kesinantis į jų gyvybę.
Neatsiejami žiaurumo palydovai – smurtas ir prievarta. Tai jau sąmoningi veiksmai kitų žmonių atžvilgiu – fizinės jėgos ar kitokių priemonių panaudojimas, suteikiantis fizinį ar psichologinį pranašumą.
Tai antihumaniški, nežmoniški veiksmai, kurių, deja, dar tiek daug – ir pridengto įmantriomis manipuliacijomis, ir brutalios jėgos panaudojimo – kad pasaulyje minimos net, pavyzdžiui, dienos kovai su jėgos struktūrų žiaurumu.
Pirmą kartą Tarptautinė kovos su policijos žiaurumu diena pažymėta 1997 metais kovo 15 dieną Kanadoje ir Šveicarijoje. O JAV nuo 1995 metų spalio 22 diena žymima kaip Nacionalinė kovos su policijos žiaurumu diena (National Anti Police Brutaly Day).
Ar įmanoma progresuoti naudojant prievartą? Ji progresuoja tik viena linkme – tampa vis įmantresnė. Ir gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas, nužmogėjimo ir niekšiškumo kalvė.
Apie tai rašė ir visų laikų mąstytojai:
– Tik pyktis ir baimė verčia naudoti prievartą. F. Bekonas
– Žiaurumas visuomet gimsta iš beširdiškumo ir silpnumo. Seneka
– Pats baisiausias iš visų nusikaltimų – beširdiškumas. Konfucijus
– Pats didžiausias bailys tampa žvėrimi, pajutęs už savo nugaros palaikančią jėgą. S. Cveigas.
– Bendrininkų gausumas nusikaltimo nepateisina. T. Fuleris
– Niekšingam žmogui ir gerumas, ir išmintis atrodo niekšinga: purvui tinka tik purvas. V. Šekspyras
– Žmonės dažnai pykčiu užpildo savo proto spragas. V. R. Oldžeras
– Niekšas visuomet žiaurus, didvyris kilniaširdis. I. Dmitrijevas
– Bjauriausias piktadarys stengiasi pateisinti save ir įtikinti, kad jo padarytas nusikaltimas ganėtinai menkas ir sąlygotas būtinybės. G. E. Lesingas
– Kas sėja blogį – pjauna atgailą. Saadis
– Pyktis – žiaurumo šaltinis. Š. De Kosteras
– Yra pasaulyje trys niekšų rūšys: naivūs niekšai, įsitikinę, kad jų niekšybė yra didžiausia dorybė; niekšai, kurie gėdijasi savo niekšybės, bet vis dėlto linkę ją užbaigti, ir pagaliau niekšai, grynakraujai niekšai. F. Dostojevskis
– Bet kokia prievarta liudija ne apie jėgą, bet apie bejėgiškumą. R. V. Emersonas
– Žiaurumas ir baimė spaudžia viena kitai ranką. O. Balzakas
– Žiaurumo labiausiai reikia vengti, nes, pirma – jis peržengia įprastines ribas, antra – žmogiškas ribas. Seneka
– Humaniškumas – ne mokslas, o veiksmas. R. Rolanas
Žiaurumas ir prievarta – žmonijos rykštė, gėda ir atgyvena, kurios turime ryžtingai atsisakyti, jei norime progresuoti ir kurti visų mūsų šviesią ateitį. Jei norime išlikti žmonėmis..
ruvi 
Labas rytas Ruvi 🙂
Visiškai pritariu, jog žiauriu žmogumi tampama dėl savo kailiu patirto žiaurumo, nepilnavertiškumo ir t.t.
Man asmeniškai labai įdomu nagrinėti tai iš meilės gyvūnams pozicijos, juk vaiką visada pirmiausia moko neskriausti varlytės, driežiuko ir t.t. ir tik po to kitų vaikų. Kodėl? Nes žmogus dar gali apsiginti, o gyvūnėlis yra visiškai pažeidžiamas ir taip pat jei vaikas myli gyvūnus tai vadinasi mylės ir kitus žmones. Ir atvirkščiai jei jis žiaurus gyvūnams, tai vėliau ar anksčiau pradės ieškoti ir lengvai pažeidžiamų žmonių.
Manau, kad žiaurumas kyla dėl to jog skriaudikas pats patiria kančias. Ir kuo mes labiau išmokstam mylėti save, tuo labiau esame užjaučiantys ir mylintys. Nes viskas šioje žemėje susiję ir daug dalykų paprasčiausiai veikia veidrodžio principu. Jei patiriame kančias tai norime jų duoti ir kitiems. Jei patiriame džiaugsmą, tai norime jo duoti kitiems ir t.t.
Taigi galima daryti išvadą jei nustosime save nuodyti (alkoholis, cigaretes, greitas maistas, tv ir t.t.)- tuo mes mažiau patirsime kančių ir tuo mes daugiau būsime mylintys ir užjaučiantys.
Viena iš aukštesnių savęs tobulinimo formų yra vegetarizmas, ir jei tai daroma ne vien dėl sveikatos, bet ir dėl meilės gyvūnams- vadinasi žmogaus sąmonė jau labai aukšta, nes jis ne tik galvoja kaip padaryti kad žmonės jaustųsi gerai, bet ir apie mažą paukštelį ar netgi vabalą pagalvoja- vadinasi toks žmogus jau labai stipriai sugeba įžvelgti visumą, žemę kaip vientisą organizmą, nors aš pats asmeniškai nesu atsisakęs mėsos, bet vien jau pati vegetarizmo idėja kartais priverčia mąstyt- pirkti ar nepirkti odinį rūbą, kartais tai sulaiko nuo besaikio apsirijimo mėsiškais valgiais.
Šilto savaitgalio visiems 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki,
Vytautas užkabino vieną dalyką, į kurį aš pastaruoju metu ieškau atsakymo. Tarkime žmogaus sąmonė jau yra aukšta ir jis neskriaudžia gyvūnų, eidamas gatve stengiasi neužlipti ant skruzdėliuko, važiuodamas autobuse netraiško prie lango skraidančio uodo ar musės. O kaip elgtis su augalais? Jie juk irgi yra gyvi, visumos dalis – bet mes juos skiname (gėles) arba netgi valgome.
PatinkaPatinka
Labas oposumai 🙂
Man irgi iškyla klausimas- o kaipgi su augalais? Augalai žinoma irgi moka jausti, buvo atlikti tyrimai su gėlėmis, kaip jos elgėsi kai šalia būdamas pyksti ir kai su meile laistai jas. Tai žinoma į meilę buvo atsakyta meile. Tačiau augalai yra visai kitoje draugijoje nei gyvūnai. Jei tarp dangaus ir žemės matome dualizmą- vienas laisto kitas augina, taip ir tarp gyvūnų bei augalų vienas minta kitu ir taip palaikoma pusiausvyra, gyvūnas minta augalu, augalas minta numirusio gyvūno syvais. Žmogus valgantis gyvūnus yra tas pats kaip tauta kariaujanti prieš save- tai destruktyvu, pažeidžiama pusiausvyra. Galų gale mėsoje prieš skerdžiant gyvūną išsiskiria įvairiausi streso hormonai ir valgant mėsą tai palieka savo žymę, ko nepatiriama valgant augalinį maistą. Beveik visų tautų senosios tradicijos propaguoja augalinį maistą. O mėsą valgančios tautos senovėje prieš nudobiant gyvūną atlikdavo ištisas apeigas- jo atsiprašydavo ir t.t. (pvz. indėnai). Pas žydus gi yra košerinio maisto ruošimo tradicijos, kurios teigia, jog gyvūno gyvybę reikia atimti taip, kad šis net nespėtų susivokt ir patirti skausmo ir baimės.
Tuomet iškyla dar vienas klausimas- o kaipgi su mėsėdžiais gyvūnais? Galime tik svarstyti ar gamta (Kūrėjas) pats/i sukūrė plėšrūnus, ar tai įvyko dėl tam tikrų dirbtinių sąlygų. Taip pat yra ir augalų parazituojančių kitus augalus (pvz.amalas). Todėl tai ko gero liks nepaaiškinta.
Bet yra žmonių sugebančių neskriausti nei gyvūnų , nei augalų. Apie viena tokį berods buvo rašyta šiame tinklaraštyje ( http://www.ruvi.lt/2010/06/16/saules-energija-idomus-faktai/ ). Tai žmonės vadinami saulės valgytojai- tokie kurie sugeba transformuoti saulės, šviesos, kosminę ir kt. energijas ir iš to kaip ir maitintis. Mokslui tai kol kas mįslė, bet tokių žmonių yra ir apie juos rašoma.
Beje yra žmonių, kurie valgo vien tik partrenktų kelyje gyvūnų mėsą, kad nebūtų be reikalo žudoma. Taip pat netgi yra vegetarų, kurie sav berods vadina frugivorais- t.y. valgo tik nukritusius vaisius, žodžiu valgo tokį augalinį maistą, kuri išgaunant nebuvo pakenkta augalui.
Manau kiekvienam iš mūsų kai buvome vaikai iškilo klausimas- kodėlgi tėvai moko neskriausti gyvūnų, bet kuo ramiausiai valgo mėsą, žvejoja, medžioja.
Žinoma gyvename visuomenėje, kur įsišakniję labai daug netikusių tradicijų ir pakeisti jas ir patiems pasikeisti nėra taip lengva, bet bent jau galima žinoti, kad yra ir kitaip sugebančių gyventi 🙂
PatinkaPatinka
Sveiki 🙂
Labai įdomi tema. Man ne per seniausiai taip pat toks klausimas kilo, ir ilgai ieškojus, atradau sau atsakymą. Pabandysiu trumpai :).
Pasirodo, tam, kad suprastume šį klausimą, turime suvokti, kad yra keli vadinami energijos išraiškos išmatavimai. Pirmasis – akmenys, uolos, kalnai. Antrasis – visa augmenija ir gyvūnai. Trečiasis – žmonija, ketvirtasis – žmogus-kūrėjas su kvantine sąmone, na, ir sekantys išmatavimai – aukštosios energijos išraiškos, kurias suvokti mums, “trimačiams“ nėra taip paprasta, nes tai žodžiais neįmanoma aprašyti, todėl vadiname jas Dievu, Kūrėju, Absoliutu.
Tai va, kiekvieno išmatavimo išraiškos turi savo užduotis, evoliuciją, tarpusavio sąveiką. Trys pirmieji išmatavimai – materialūs. Gali pasirodyti keista, bet ir akmuo turi sąmonę, tik ji kitokia, labai “lėta“. Augmenija taip pat – ji gyvuoja pagal tam tikrus augalų vystymosi ciklus (vegetaciją). Gyvūnai turi kolektyvinę sąmonę ir gyvena instinktais.
Žmogus turi individualią sąmonę, bet ir priklauso kolektyvinei žmonijos sąmonei. Taigi, kiekvienas išmatavimas turi savo užduotis ir turi bendrą užduotį – palaikyti vieni kitus, sąveikauti.
Visiems trims išmatavimams “įdėtas“ palaikymo, pasiaukojimo principas. Taigi, jei mes turime fizinį kūną, tai taip jau surėdyta, kad augalai ir gyvūnai aukojasi vardan mūsų kūno išgyvenimo.
Tokie dėsniai, taip aiškina dauguma senųjų Mokymų. Todėl anksčiau ir darydavo įvairias apeigas, ir žmonės buvo dėkingi gyvūnams ir augalams už jų auką. Ir gyvūno nugalabijimas būdavo tik esant būtinybei, tik tada, kada tikrai reikia.
Tai, kas vyksta dabar (turiu omenyje maisto pramonę) iš tiesų yra vartotojiškas barbarizmas. Žmonės net nesusimąsto, kad tai gali būti auka, nes viskas supakuota, susmulkinta, išplauta.. Neliko sakralumo, tik beatodairiškas maisto kišimas į skrandį.
Yra toks niuansas – kuo aukštesnio sąmoningumo žmogus, tuo labiau jis jaučia Vienybę (todėl ir kyla tokie klausimai). Todėl jei kyla tokie klausimai – tai geras ženklas, aukšto sąmoningumo požymis. Tuomet ir pradeda domėtis sveika mityba, vegetarizmu (ne dėl mados, o dėl to, kad tiesiog jau negali valgyti gyvūnų), ir valgo tik tiek, kiek reikia kūnui.
Trumpai nesigauna, bet pridursiu: kiekvienas išmatavimas turi kelias augimo pakopas, tarp žemiausios ir aukščiausios. Todėl ir matome itin protingus gyvūnus, užmezgame ryšį su augalais, arba.. matome gyvuliškai besielgiančius žmogaus pavidalo esybes..
Tai tiek – ką sužinojau, tuo ir pasidalinau 🙂 . Man tai atsakė į mano klausimus apie gyvūnus ir augalus..
Gero savaitgalio visiems! Tik dabar pastebėjau, kad įrašo gale nepalinkėjau – tokia jau tema, o ir įspūdžiai po matyto smurto ketvirtadienį labai slegiančiai nuteikė.. Nebūkime žiaurūs ir netoleruokime smurto, tik taip galime po truputį sustabdyti tą užburtą nužmogėjimo ratą.
Labanakt 🙂 .
PatinkaPatinka
Sveiki,
O kaip smurtas prieš smurtaujantį ar pateisinamas? Kaip apsiginti nuo smurto? Dažnai gyvuliškai besielgiantis būna kurčias žodžiams, įtikinėjimams.
Sutinku, kad “neįmanoma progresuoti naudojant prievartą. Ji gimdo vis daugiau žiaurumo, iš kurio gimsta smurtas ir prievarta – tai lyg užburtas ratas…“, bet…tikriausiai nėra kitos išeities tik reikia kurti stebuklingą planetą…
PatinkaPatinka
Labas, Vida,
Taip, smurto dar vis labai daug, net sakyčiau – dabar yra net smurto pikas, kai matome bjauriausias jo išraiškas.
Visą tai labai skatina programavimas smurtui – net animaciniai filmukai kupini smurto, ką jau kalbėti apie filmus suaugusiems.. Todėl pradeda atrodyti, kad tai neatsiejama gyvenimo dalis… Plius alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų paplitimas, kurie taip pat skatina smurtą.
Be abejo, tai daro poveikį, ir net bendraudami tarpusavyje žmonės be didelės priežasties suirzta, pradeda smurtauti – daro psichologinį spaudimą arba šaukia, paleidžia rankas į darbą.
Žodžiu, smurtas visuose lygmenyse – kieno rankose viršenybė ar kas turi poveikio priemones, tas ir smurtauja.
O apsiginti nuo smurto galima vienu būdu – netoleruoti smurto ir nesmurtauti patiems. Nes kaip dažnai būna: į smurtą atsakoma smurtu, o tai jau pasaka be galo, begalinis smurto generavimas.
Iš tiesų labai svarbu – kaip žmogus reaguoja į smurtą, tai didelis ir sunkus išbandymas, nuo kurio priklauso – bus užgesintas smurtas, ar toliau plis.
Stebuklingą planetą be smurto mes galime sukurti visi – reikia pradėti kiekvienam nuo savęs, savo šeimos, savo aplinkos. Kito kelio tiesiog nėra.
Jaukaus vakaro, Vida!
PatinkaPatinka